„Amarcord“ neretai vadinamas autobiografiškiausiu Federico Fellini filmu. Pats režisierius jį ne sykį pristatė kaip savo jaunystę atspindinčią kino novelę. Gimtuoju italų kino autoriaus dialektu „amarcord“ reiškia „Aš prisimenu“. Fellini pasakoja apie savo paauglystės metus Italijoje. Ketvirtojo dešimtmečio miestelis, valdomas fašistų valdžios, pilnas gyvų personažų, keistuolių ir svajotojų. Filme nėra siužeto, bet yra vaikiškos atminties nuotrupos, suvienytos į didžiulės nostalgijos ir nacionalinės sielos paieškos mišinį. Režisieriaus alter ego tampa žavus šviesiaplaukis jaunuolis Titas. Tačiau visi asmeniški prisiminimai ir išgyvenimai perkurti, transformuoti ir įvilkti į sapnų bei fantazijos rūbą. Realūs įvykiai pinami su tais, kurie tik galėjo įvykti, arba su tais, kurie tik įsivaizduojami buvę.

Blogiausia, kas gali nutikti jaunai, mirusiai porelei, tai savo jaukiame name sulaukti naujų, nepakenčiamų gyventojų. Išvaryti skeptiškus ir nebaikščius įsibrovėlius bus labai sunku. Ir pagelbėti čia gali tik pamišęs siaubo meistras, ypatingai bjaurus ir labai pavojingas Bytldžiusas.