31-erių metų Megė Fitdžerald (akt. Hilary Swank) svajoja tapti boksininke ir dalyvauti profesionalių varžybose. Misūrio valstijoje gyvenanti mergina nuo 13-os metų pradėjo dirbti padavėja, kad galėtų išlaikyti turtų niekuomet neturėjusią šeimą. Ji galvoja, kad tik kovos bokso ringe pakeis gyvenimo būdą. Megė kreipiasi pagalbos į žinomą Los Andželo trenerį Frenkį Duną (akt. Clint Eastwood), kuris turi nuosavą sporto salę. Tačiau Frenkis kategoriškai atsisako konsultuoti ir ruošti svarbioms varžyboms Megę, nes ji pasirodo pernelyg mergaitiška. Ne vieną kartą atstumta Megė pradeda vis dažniau susitikinėti su buvusiu boksininku Edžiu Duprisu (akt. Morgan Freeman), kuris geriausiais karjeros metais buvo žinomas Skrapo pravarde. Bokso ringe sunkiai susižeidusiam vyrui dabar belieka tik dirbti savo geriausio draugo Frenkio sporto salės prižiūrėtoju. Kai Megė vis dėlto įrodo, kad jai užteks noro, užsispyrimo ir talento tapti čempione, Frenkis ryžtasi dirbti jos treneriu ir vadybininku.
Estetiškas budistinis pasakojimas „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ smelkiasi į ramybės ir aistros, kančios ir palaimos, gėrio ir blogio gelmes. Nuostabaus grožio gamtos kampelyje nufilmuotoje istorijoje pasakojama apie vienuolio gyvenimo ciklą - keturis metų laikus. Pavasarį jis yra vyresnio šventiko globojamas mažas berniukas, vasarą - žmogiškus jausmus pažinęs ir meilės ištroškęs paauglys, rudenį - trečią dešimtį pradėjęs ir rankas krauju susitepęs atgailaujantis jaunuolis, žiemą - mąstantis apie vienatvę ir ieškantis savo tikrojo pašaukimo vyras. Gamtos reiškinių niekas negali pakeisti, ir režisierius brėžia lygiagretę su žmogaus amžiumi.
Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.
Prieš dešimt metų Ruandoje įvyko vienos baisiausių žudynių žmonijos istorijoje. Modernių komunikacijos priemonių ir visą parą transliuojamų žinių amžiuje šių įvykių kitos pasaulio šalys beveik nepastebėjo. Vos per tris mėnesius buvo žiauriai nužudyta milijonas žmonių. Šie šiurpūs įvykiai ir meilė šeimai įkvepia paprastą žmogų parodyti nepaprastą drąsą – išgelbėti daugelio pabėgėlių gyvybes. Polas Rusesabagina yra belgų penkių žvaigždučių viešbučio vadovas. Jo žmona – buvusi medicinos sesuo, o dabar auklėja vaiką. Pats Polas – hutų kilmės. Šis vyras yra labai gerbiamas aplinkinių. Jeigu žmonėms reikia pagalbos, jie skuba pas Polą. Prasidėjus konfliktui Polas nori žūtbūt apsaugoti savo šeimą. Sukrėstas masinių žudynių, jis ryžtasi drąsiam žingsniui – savo viešbutį paverčia pabėgėlių stovykla ir slepia ten net 1200 pabėgėlių, kuriuos gina nuo įtūžusių jų priešininkų. Savo kilniaširdžiu poelgiu Polas įrodė, kad ir vienas lauke karys.
Beldžiant į dangaus vartus – 1997 m. vokiečių režisieriaus Thomas Jahn filmas. Jo pavadinimas kilęs nuo Bobo Dilano dainos, originaliai kurtos 1973 m. vesternui „Patas Garetas ir Bilis Kidas“. Filme du pagrindiniai veikėjai – Martin Brest ir Rudi Wurlitzer – susitinka onkologinėje ligoninėje, abu ką tik sužinoję, kad nepagydomai serga vėžiu. Išgėrę tekilos, jie nusprendžia pabėgti iš ligoninės ir važiuoti pamatyti jūrą. Bėgdami pavagia automobilį, kuris, kaip vėliau paaiškėja, priklauso pogrindinio pasaulio bosui.
Du tarpusavyje nepažįstamus vyrus, Benigną ir Marką, likimas atveda į privačią Madrido ligoninę. Prieš keletą mėnesių atsitiktinai jie buvo susitikę teatro spektaklyje, bet šį kartą vyriškius suvienija tragedija – Miško klinikoje gydomos jų mylimos moterys, dėl skirtingų priežasčių panirusios į komą. Benignas ligoninėje dirba slaugu ir prižiūri baleto šokėją Alisiją, kurią gatvėje partrenkė automobilis, o žurnalistas Markas atvyksta budėti prie matadorės Lidijos, sunkiai sužeistos per kovą su jaučiu koridoje. Abu vyrai kalbasi ir dalijasi išgyvenimais su savo mylimosiomis, nors iš jų nesulaukia jokio atsakymo. Benignas labai laimingas, kad pagaliau rado vienintelę širdies damą Alisiją, kuri taip pat aistringai jį myli. O Markas dažnai depresuoja ir liūdi, nes neturi galimybės išsiaiškinti, ką iš tiesų jam jaučia Lidija...
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jauna mergina Bess, naivi ir labai religinga, išteka už paprasto naftos gręžinio darbininko Jano, nepaisydama mažo pakrantės miestelio Škotijoje visuomenės apibrėžtų rimtų religinių nuostatų. Tačiau jų laimė ilgai netrunka. Janas grįžta dirbti į platformą, ir Bess belieka melstis Dievui, kad jis mylimąjį kuo greičiau sugrąžintų atgal. Jos maldos išgirstos. Janas patenka į siaubingą avariją darbe ir grįžta pas Bess pusiau paralyžiuotas. Vyras niekada nebegalės su ja mylėtis, taigi liepia Bess surasti meilužį ir pasakoti jam meilės žaidimų įspūdžius. Moteris dvejoja, tačiau vėliau pasiduoda ir pasineria j pavojingą, nepažįstamą ir jai priešišką pasaulį.
Filmas sukurtas pagal tikrą gyvenimo istoriją. Du draugai – Enzo Molinari ir Žakas Mayol – kartu augo vienoje iš Graikijos salų. Užaugę toje pačioje vietoje, bėgant laikui neišskiriami iki šiol draugai pasuka skirtingais keliais. Vienintelis dalykas, kuris juos suartina ir atstumia tuo pačiu metu yra meilė nardymui. Tapę profesionalais Žakas ir Enzo pradeda konkuruoti dėl geriausio gilumų nardytojo titulo. O pasirodžius horizonte simpatiškajai Džoan, kuri pavergia Žako širdį, konkuravimas tarp draugų virsta tikra beprotybe. Jie jau peržengė 120 metrų ribą. Žakui ir Enzo žydra bedugnė yra mielesnė, nei gyvenimas žemėje.
La Manča – tipiškas Ispanijos kaimelis. Tokiuose kaimeliuose didžiąją gyventojų dalį sudaro moterys. Jos senatvės sulaukia vienišos, nes vyrai tokiose gyvenvietėse miršta jauni. Aistringoms moterims belieka pasitenkinti trumpomis laimės ir meilės akimirkomis jaunystėje, o sulaukus auksinio amžiaus – guostis prisiminimais.
Nužudomas jaunas banko tarnautojas ir, tapęs vaiduokliu, sužino, kad buvo nužudytas neatsitiktinai. Jis bando perspėti savo mylimąją, kad jai gresia pavojus. Jam padeda ekstrasensė, kuri vienintelė girdi ir gali perduoti jo žodžius. Po daugybės nuotykių, komiškų aplinkybių ir širdį veriančių scenų, kai mirusiojo vėlė bendrauja su mylimąja, visi žmogžudžiai nugarma į pragarą.
1950-tieji metai, baržoje, kursuojančioje tarp Glazgo ir Edinburgo, prieglobstį randa jaunas rašytojas Džo Teiloras. Jis keliauja drauge su anglis plukdančia šeima – Ela, jos vyru ir mažuoju sūneliu Džimiu. Vieną rūškaną rytą uosto vandenyse vyrai pastebi plūduriuojantį kūną – dar kelios akimirkos ir iš gelmės glėbio ištraukiamas jaunos merginos lavonas. Vien apatiniais vilkinti skenduolė visoje apylinkėje sukelia daugybę kalbų ir spėlionių. Policija neabejoja, kad ji – nusikaltimo auka. Ši istorija atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Niekas nė neįtaria, kad paslaptingasis Džo Teiloras pažinojo mirusią merginą. Tai buvusi jo meilužė Katrina Demli, su kuria vyriškis susipažino paplūdimyje ir užmezgė keletą mėnesių trukusį romaną.