Vienos geriausių visų laikų kino komedijos veiksmas nukelia į 1929m. Šv. Valentino dieną, kai Čikagoje įvyko gangsterių žudynės, jų liudininkais tapo du muzikantai. Kad pasislėptų nuo liudininkus persekiojančios mafijos, muzikantai apsimeta moterimis ir pradeda dirbti moterų džiazo orkestre. Čia jie sutinką žavingą dainininkę, kuri svajoja ištekėti už milijonieriaus...
Per Nacių okupaciją Lenkijoje, aktorių trupė įpainiojama į kariškių lenkų misiją susekti vieną vokiečių šnipą.
La Manča – tipiškas Ispanijos kaimelis. Tokiuose kaimeliuose didžiąją gyventojų dalį sudaro moterys. Jos senatvės sulaukia vienišos, nes vyrai tokiose gyvenvietėse miršta jauni. Aistringoms moterims belieka pasitenkinti trumpomis laimės ir meilės akimirkomis jaunystėje, o sulaukus auksinio amžiaus – guostis prisiminimais.
Robas Gordonas - į ketvirtą dešimtį įkopęs muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kurį metė mergina. Bandydamas suvokti, kodėl jį vis palieka, nusprendžia susirasti penkias buvusias merginas, su kuriomis patyrė skaudžiausius išsiskyrimus.
Vykstant aršiam skyrybų mūšiui sutuoktinių pora iš visų jėgų stengiasi išvaryti vienas kitą iš namų.
Geidžiamiausias Didžiosios Britanijos viengungis Hju Grantas vaidina plevėsą londonietį Vilą. Jis gyvena prabangiai, naudodamas tėvo palikimą. Tačiau Vilas nesiekia jokios atsakomybės ar ilgalaikių santykių su moterimis, kol vieną dieną jis susitinka su vieniša mama Siuze. Vilas pradeda meluoti, sakydamas, kad turi sūnų, kad įtikintų Siuzę. Taip jie sudaro netikrą šeimą, kad apsaugotų Siuzės sūnų Markusą nuo vienišumo. Vilas ir Markusas, susitarę, pradeda vaidinti tėvą ir sūnų. Tačiau kyla klausimas, ar šis melas ir vaidinimas gali ilgai tęstis.