„Amarcord“ neretai vadinamas autobiografiškiausiu Federico Fellini filmu. Pats režisierius jį ne sykį pristatė kaip savo jaunystę atspindinčią kino novelę. Gimtuoju italų kino autoriaus dialektu „amarcord“ reiškia „Aš prisimenu“. Fellini pasakoja apie savo paauglystės metus Italijoje. Ketvirtojo dešimtmečio miestelis, valdomas fašistų valdžios, pilnas gyvų personažų, keistuolių ir svajotojų. Filme nėra siužeto, bet yra vaikiškos atminties nuotrupos, suvienytos į didžiulės nostalgijos ir nacionalinės sielos paieškos mišinį. Režisieriaus alter ego tampa žavus šviesiaplaukis jaunuolis Titas. Tačiau visi asmeniški prisiminimai ir išgyvenimai perkurti, transformuoti ir įvilkti į sapnų bei fantazijos rūbą. Realūs įvykiai pinami su tais, kurie tik galėjo įvykti, arba su tais, kurie tik įsivaizduojami buvę.

Trys nevykėliai ruošiasi atsisveikinti su mokykla. Setui netikėtai nusišypso sėkmė – į paskutinįjį metų vakarėlį jį pakviečia seksualioji mergina. Pirmoji trijulės užduotis – gauti ką nors su laipsniais. Atrodytų labai paprasta, jei pamiršti, kad vaikinai dar nepilnamečiai ir alkoholio jiems niekas neparduos. Tačiau Fogelis turinti padirbtą pažymėjimą...