Saulės imperija – „Saulės imperija“ sukurta remiantis to paties pavadinimo rašytojo J.G. Ballard autobiografiniu romanu. 1941 – ieji. Antrojo pasaulinio karo metai. Džimas Grahamas (vaidina akt. Christian Bale) vienuolikametis Didžiosios Britanijos diplomato sūnus, su šeima gyvenantis Šanchajuje – vieninteliame neokupuotame japonų Kinijos mieste. Tačiau ramybė trunka neilgai – į miestą įsiveržia japonai, masinėje bėgančių žmonių minioje Džimas atitrūksta nuo tėvų ir pasimeta milžiniškame ir svetimame mieste. Čia jį randa gudrus machinatorius Beisis (vaidina akt. John Malkovich), laikinai priglaudęs protingą ir imlų vaikį. Tačiau aplinkybės ir vėl susiklosto ne pagal planą ir Beisis su Džimu patenka į karo belaisvių stovyklą …
Viktorija ir Polas (akt. Keanu Reeves) susitinka autobuse. Ką tik iš karo grįžęs vaikinas apgina žavią merginą nuo dviejų įkyruolių. Už tai jį išlaipina. Pasirodo, kad visai netoli Viktorijos namų. Kaip tik ją, eidamas takeliu, ir susitinka Polas. Viktorija prisipažįsta bijanti eiti namo, nes po romano su savo mokytoju ji pastojo, o jos tėvas už tai dabar gali ją net užmušti. Tačiau abu netikėtai susitikę jaunuoliai suranda išeitį. Polas turi apsimesti Viktorijos vyru, kiek su ja pagyventi, o po to neva išsiskirti. Tačiau jų tokius praktiškus planus netikėtai sugriauna meilė...
Filmas pagrįstas tikra istorija. Partizanas Maksas Manusas – istorinė asmenybė, pagarsėjusi pasipriešinimo žygdarbiais. Po Žiemos karo prieš rusus, kuriame palaikė Suomiją, Maksas grįžta į nacių okupuotą Norvegiją. Netrukus jis prisideda prie partizaninio judėjimo. Maksas Manusas kartu su komanda vykdo vieną operaciją po kitos, atakuodami vokiečių laivus Oslo uoste. Filmą „Maksas Manusas“ pažiūrėjo daugiau kaip milijonas norvegų. Juostoje pasipriešinimas okupacijai pavaizduotas kaip pilietinis poelgis, kuriam žmogus gali ryžtis ir tada, kai jo šalis susitaiko su okupacija. Makso Manuso istorija – tai norvegų dvasinio pasipriešinimo okupacijai istorija.
1984 Airstrip One sostinėje Londone, buvusioje Anglijoje totalitarinėje Okeanijos supervalstybėje, nuolat prižiūrimas ir sekamas minčių policijos gyvena toks žemo rango istorijos perrašinėtojas Vinstonas Smitas. Persekiojamas skaudžių prisiminimų ir neramių troškimų, Vinstonas veda slaptą savo asmeninių minčių dienoraštį, taip kurdamas savo minčių nusikaltimo įrodymus. Jo gyvenime įvyksta esminis posūkis, kai prie jo prisiglaudžia kolegė iš Išorinės partijos Džulija ir jiedu užmezga neteisėtą romaną.
Lenkija tarp dviejų tarpusavyje bekovojančių ugnių susitinka ant tilto. O po to viena kovojanti pusė sutaria su kita, kaip pasidalins paimtus į nelaisvę lenkų karininkus, šalies pasididžiavimą. Katynės miške 1940-aisiais buvo nužudytas ir Andrzejaus Wajdos tėvas Jakubas bei kai kurių kitų filmo kūrėjų artimieji. Bet nominuotas „Oscarui“ lenkų metro filmas kalba ne vien apie ilgai slėptas lenkų karininkų žudynes prie Smolensko, kurias įvykdė rusų NKVD. Tai drauge ir filmas apie vienos šeimos tragediją, keleto giminių giminės išgyventus košmarus, apie neatsakomą klausimą, ar reikėjo kovoti, ar susitaikyti ir saugoti naciją, – o drauge ir apie tai, kad Katynės tragedija nesibaigė nei tomis dienomis, nei tais metais.
Leninakanas, Armėnijos SSR, SSRS, 1988 m. Po niokojančio Spitako žemės drebėjimo gruodžio 7 d. 50-metis rusas Konstantinas Berežnojus ir 28-metis armėnas Robertas Melkonianas kartu gelbėja beviltyje esančius išgyvenusius žmones.