Mohamedas – aklas berniukas, besimokantis specializuotoje Teherano mokykloje/pensionate. Šiandien paskutinė mokslo metų diena. Gyvybingas, geraširdis ir protingas vaikas negali sulaukti akimirkos, kuomet jo pasiimti atvažiuos mylimas ir išsiilgtas tėtis. Deja, kaip paaiškėja, vaikas tėčiui nėra jau toks mylimas. Ketinantis antrą kartą vesti jauną moterį, vyras nuo būsimos šeimos slepia neįgalų sūnų ir jo aklumą bei kaltina Dievą už savo nelaimes ir griūvantį gyvenimą. Atvykęs į mokyklą pasiimti vaiko tėvas stengiasi įtikinti mokyklos direktorių palikti vaiką mokykloje, tačiau, sulaukus neigiamos reakcijos, priverstas pasiimti savo sūnų namo. Iš Teherano žiūrovas nukeliamas į tolimą kaimą kalnuotoje vietovėje. Čia berniuko laukia dvi seserys Bahara ir Hanija, taipogi be galo mylima močiutė. Regis, gyvenimas vėl teka ramia vaga, Mohamedą apgaubia rūpestis, globa ir begalinė trijų moterų meilė, tačiau berniuko tėvo vis neapleidžia mintys apie atsikratymą vaiku.

Briusas Vilisas šįkart – nepaprastas žmogus. Deividas sugebėjo išlikti gyvas po siaubingos avarijos, kurioje žuvo 131 traukinio keleivis. Neįtikėtina, tačiau jau daugybę metų Deividas niekuo neserga, neturi nė vieno randelio. Rodos, niekas negali jo sužeist. Vieną gražią dieną jis susipažįsta su komiksų specialistu, kurį visi vadina ponu Stiklu, nes jo labai trapūs kaulai. Taigi ponas Stiklas įtikina Deividą, kad šiam skirta neįtikėtinai svarbi misija – gelbėti pasaulį, lygiai taip pat kaip tai daro jo komiksų superherojai. Tačiau netikėtai Deividas sužino ir tai, kad kiekviename pasakojime yra ir blogietis, kurį superdidvyris turi nugalėti.

Afrikos žvėrių valdovo liūto Mufasos sūnui Simbai nuo pat gimimo buvo skirta karaliaus dalia. Tačiau niekšingasis Rėžis (Mufasos brolis ir tikras Simbos dėdė) turėjo kitų planų: jis pats svajojo užimti karaliau sostą! Pirmasis Rėžio bandymas atsikratyti Simbos nepavyko: į dramblių kapines nuklydusį liūtuką išgelbėjo tėtis...

Staiga užklupę siaubingi kataklizmai sunaikino visus civilizacijos pasiekimus: Žemėje neliko nei elektros energijos, nei augmenijos, nei maisto. Neturėdami ką valgyti, žmonės pamažu virsta kanibalais, medžiojančiais silpnesniuosius. Tėvas su mažamečiu sūnumi, išgyvenę ir vis dar išsaugoję sveiką protą, pėsčiomis keliauja į pietus, vildamiesi, kad ten bus bent jau šilčiau. Įgimtas vaiko gerumas, smalsumas ir gebėjimas džiaugtis nuolat primena vyrui, dėl ko jis nepaisydamas nuovargio ir kelyje tykančių pavojų privalo eiti toliau.