Hansas (Harry Earles) įsimylį oro trapecijos atlikėją Kleopatrą (Olga Baclanova). Kleopatra tik naudojasi jo dėmesiu dėl pramogos ir turi romaną su Herakliu (Henry Victor). Netrukus porelė išgirsta apie didelį Hanso palikimą ir nusprendžia jį pasisavinti. Kleopatrai tik reikės ištekėti už neūžaugos ir jį nunuodyti. Kadangi filmas vyksta tokioje avangardinėje aplinkoje, čia sutiksime begalę keistų personažų, kaip žmogų-skeletą, Siamo dvynes, bekojį žmogų, barzdotą moterį, asmenį turintį vyriškų ir moteriškų bruožų, protiškai atsilikusį "mažagalvį" su išplėstu veidu, žmogų-liemenį, kuris neturi nei rankų, nei kojų ir begalę kitų. Filmas tiesiog nenustoja į ekraną mėtyti vis keistesnes asmenybes laikui bėgant. Gal kas galvoja, kaip jiems pavyko padaryti tokį įtikinama grimą? Atsakymas paprastas, visi šiame filme pavaizduoti keistuoliai yra tikri išsigimėliai, užtat čia ir išryškėja filmo dokumentikos dalelės.
Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.
Du tarpusavyje nepažįstamus vyrus, Benigną ir Marką, likimas atveda į privačią Madrido ligoninę. Prieš keletą mėnesių atsitiktinai jie buvo susitikę teatro spektaklyje, bet šį kartą vyriškius suvienija tragedija – Miško klinikoje gydomos jų mylimos moterys, dėl skirtingų priežasčių panirusios į komą. Benignas ligoninėje dirba slaugu ir prižiūri baleto šokėją Alisiją, kurią gatvėje partrenkė automobilis, o žurnalistas Markas atvyksta budėti prie matadorės Lidijos, sunkiai sužeistos per kovą su jaučiu koridoje. Abu vyrai kalbasi ir dalijasi išgyvenimais su savo mylimosiomis, nors iš jų nesulaukia jokio atsakymo. Benignas labai laimingas, kad pagaliau rado vienintelę širdies damą Alisiją, kuri taip pat aistringai jį myli. O Markas dažnai depresuoja ir liūdi, nes neturi galimybės išsiaiškinti, ką iš tiesų jam jaučia Lidija...
Viktoras patyrė savo pirmą suartėjimą su moterimi būdamas dvidešimties. Tai buvo trumpa akimirka tualete su gražuole Elena.Tačiau, kai jis vėl nori pasimatyti su mergina, ši laukia narkotikų prekeivio. Nervų įtampa, revolveris ir netikėtas dviejų policininkų įsiveržimas sukuria sudėtingą situaciją, kuri pakeis visų šios dramos dalyvių likimus...
1950-tieji metai, baržoje, kursuojančioje tarp Glazgo ir Edinburgo, prieglobstį randa jaunas rašytojas Džo Teiloras. Jis keliauja drauge su anglis plukdančia šeima – Ela, jos vyru ir mažuoju sūneliu Džimiu. Vieną rūškaną rytą uosto vandenyse vyrai pastebi plūduriuojantį kūną – dar kelios akimirkos ir iš gelmės glėbio ištraukiamas jaunos merginos lavonas. Vien apatiniais vilkinti skenduolė visoje apylinkėje sukelia daugybę kalbų ir spėlionių. Policija neabejoja, kad ji – nusikaltimo auka. Ši istorija atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Niekas nė neįtaria, kad paslaptingasis Džo Teiloras pažinojo mirusią merginą. Tai buvusi jo meilužė Katrina Demli, su kuria vyriškis susipažino paplūdimyje ir užmezgė keletą mėnesių trukusį romaną.