Skambant Bachui, jo muzikos taktu linguoja vandenų žolės, žmogus ruošiasi į tolimą kelionę, prieš tai dar atsisveikina su tėvu. Pasiekęs planetą Soliarį, jis randa erdvėlaivyje keistus ir beviltiškai nusiteikusius ten dirbančius mokslininkus. Soliaris šiems gali materializuoti sapnus. Netrukus Kelvinui tai atsitinka ir pačiam – pradeda po sapnų sugrįžinėti jo nusižudžiusi žmona, kurią labai sudėtinga iš naujo sunaikinti. Pirmoji Stanislawo Lemo knygos ekranizacija. Andrejus Tarkovskis nekuria mokslinės fantastikos filmo, jam įdomesnė vidinė Kriso Kelvino kelionė į save, kurią išprovokuoja mąstanti planeta Soliaris, ir apmąstymai apie žmogų...
Iš pažiūros Timas – eilinis jaunuolis. Jis sėkmingai kopia karjeros laiptais, jo santykiai su drauge Džesika tiesiog nuostabūs. Gyvenimas puikus...Tačiau apgaulinga idilė slepia vaikystės traumas. Timą persekioja paralyžuojantis siaubas, atsėlinantis iš tamsiausių pakampių vos tik ateina naktis. Klaidžiojimas po šiurpą keliančius vaikystės namus ir senos šeimos fotografijos sukelia Timui nepaaiškinamą isteriją. Jo nuojauta kužda, jog praeities košmarai nėra tiesiog vaikiškos fantazijos: Timas nuolatos jaučia piktą persekiojantį žvilgnį, o žmonės, kuriuos jis myli, ima paslaptingai dingti. Riba tarp fantazijos ir realybės ištirpsta. Haliucinacijos užvaldo Timo protą. Vienintelis žmogus, galintis padėti jam, maža mergaitė Frani. Ji vienintelė supranta Timo košmarus... nes pati su jais susiduria. Tik ar užteks mažai mergaitei jėgų ir drąsos atskleisti Timui, kas yra tikra, o kas įsivaizduota?