“Gyvenimas yra gražus” yra kaip du filmai: pirmame pasakojama jauno žydo Guido (Roberto Benigni) istorija. Guido, kaimo prasčiokas, atvyksta į miestelį dirbti pas savo dėdę viešbutyje. Eina 1939-ieji, fašizmas Italijoje vis labiau stiprėja ir pasirodo pirmosios antisemitizmo apraiškos. Tačiau Guido politika nerūpi: jis įsimyli jauną mokyklos mokytoją Dorą (Nicoletta Braschi, tikroji Benigni žmona) ir pasitelkęs visą savo padūkusį žavesį ir sėkmę užkariauja jos ranką ir širdį (nepaisant to, kad Dora jau buvo susižadėjusi). Guido ir Dora sukuria nuostabią šeimą ir jiems gimsta puikus sūnus. Dabar prasideda antras filmas, veiksmas vyksta koncentracijos stovykloje. Guido ir jo sūnus Giosue (Giorgio Cantarini) yra ištremiami. Dora įlipa į ta patį traukinį, tuo įrodydama, kad jai šeima svarbiau už asmeninę laisvę. Tėvas nenori sakyti sūnui, kodėl jie pateko į šitą mirties stovyklą ir kodėl jis negali būti kartu su mama, todėl sugalvoja tokią gudrybę...

Juodaodžiui rašytojui, profesoriui ir literatūros dėstytojui Thelonious „Monkui“ Ellison’ui užverda kraujas, kai jo naujausias grožinės literatūros kūrinys nesužavi leidėjų, o kolegės iš literatūros „cecho“ Sintaros Golden menkavertė knyga „Mes gyvename gete“ patenka į bestselerių sąrašus. Netrukus Monkas provokatyviai išleidžia stereotipinių „juodaodžių knygų“ satyrą, tačiau elitas ją supainioja su rimta literatūra.

„Savadžių šeima - tai tobula drama, kurios istoriją Tamara Jenkins pateikia ypatingai: ji verčia mus tuo pačiu metu juoktis ir verkti.Taip tarsi atrandamas naujas filmo žanras. Istorija kupina begalinio skausmo ir rūpesčio, kuriuos patiria du suaugę brolis ir sesuo, staiga išplėšti iš įprasto gyvenimo ir priversti pasirūpinti tėvais, kurie niekad per daug nesirūpino jais.

Trisdešimtmečių pora pagaliau sulaukė didžiojo stebuklo. Netrukus jiems gims vaikas. Todėl tėvai iškeliauja ieškoti naujo namo, kuriame galėtų apsigyventi po kūdikio gimimo. Jie sutinka daugybę keisčiausių žmonių.