Quentin‘as Tarantino neabejotinai yra vienas originaliausių mūsų laikų kino kūrėjų. Kiekviena nauja jo juosta sukelia šurmulį visame pasaulyje. Ne išimtis ir šis, devintasis jo filmas, kuriame tikrovė susipina su išmone, o realiai gyvenę žmonės paklūsta nežabotai režisieriaus fantazijai. 1969-ųjų Los Andželas, pati Holivudo „Aukso amžiaus“ pabaiga. Juostos centre – pagal žymiojo aktoriaus Burt‘o Reynolds‘o paveikslą sukurtas pagrindinis herojus Rikas Daltonas ir jo geriausias bičiulis bei dubleris Klifas Butas. Kentėdami nuo mažėjančios vaidmenų pasiūlos ir desperatiškai siekdami išlaikyti ankstesnį statusą bei gyvenimo būdą, vyrukai įsipainioja į pačias neįtikėtiniausias istorijas, kurių fone – ir būsimasis žudikas Čarlis Mensonas, ir jo nužudytoji aktorė Šeron Teit, ir daugybė kitų to meto žvaigždžių.

Kas būtų jei staiga visi žmonės prarastų savo pojūčius, valgytų maistą ir nejaustų jo skonio, uostų kvapus ir negalėtų užuosti jų kvapo. Siuzan yra mokslininkė dirbanti epidemijų srityje, o Maiklas virtuvės šefas. Siuzan gauna pacientą, kuris prarado uoslę ir negali nieko užuosti. Pasirodo, yra mažas procentas žmonių, kurie po emocinių sukrėtimų praranda vieną ar kelis pojūčius. Tirdama šį atvejį jinai pastebi, kad šis sutrikimas gresia visam pasauliui.

Pagrindinis filmo herojus – Bo, uždaras ir vaikystės traumų kamuojamas vyras. Palikęs savo namus, jis iškeliauja aplankyti mamos. Košmarų ir siurealizmo perpildyta kelionė virs didžiausiu Bo gyvenimo nuotykiu. Istorija skamba paprastai, tačiau Ari Aster garantuoja įspūdžius, kurie neapleis jūsų dar ilgai po filmo peržiūros.

Redas Mileris išsiruošia atkeršyti pamišusių hipių kultui, kai šie sutrikdo jo ramų gyvenimą ir pagrobia jo žmoną, Mendę Blum.

Filmas paremtas Džois Kerol Outs betseleriu, drąsiai pavaizduoja vieną žinomiausių Holivudo ikonų - Merlin Monro. Jame vaizduojama sudėtinga Normos Džin vaikystė, tapimas žvaigžde ir romantiški santykiai. Filme tyrinėjant skirtumą tarp jos viešo ir asmeninio gyvenimo susilieja faktų ir prasimanymo ribos.