1942-ųjų žiema. Šeštoji vermachto armija kovoja sugriauto Stalingrado priemiesčiuose. Elitinis vokiečių kariuomenės būrys, pirmajame mūšyje praradęs pusę savo karių, tęsia sunkią kovą dėl išgyvenimo. Švilpiančios kulkos ir „katiušų“ staugesys, šaltis ir badas veda likusius kovotojus link beprotybės. Linija tarp gyvybės ir mirties tampa perregima. Praradę idealus fiurerio skelbiami šūkiai „laikytis iki galo“ įgauna visiškai kitokią, daug baisesnę prasmę...
Pietų Karolinos mokyklos mokinys, neįgalus jaunuolis, sunkiai kalba ir dėl to save vadina Radijumi. Iš pradžių dauguma bendraamžių iš jo tyčiojasi. Tačiau su juo susidraugauja futbolo komandos treneris. Jis jaunuolį globoja. Radijas, buvęs visų pajuokos objektu, pamažu tampa populiariu ir mylimu miesto bendruomenės nariu.
1952 m. įprastas skrydis virš Kanados Arkties pakrypsta netinkama linkme, todėl mačo pilotas Čarlis įstringa plynėje su vienintele savo keleive, sergančia inuite. Jam ji reikalinga tiek pat, kiek jai jis, kadangi moteris išmano pakankamai, kad jie galėtų išgyventi nepalankiomis žmogui sąlygomis.
Žlugus Nigerijos demokratinei vyriausybei, valdžią į savo rankas perima negailestingas karinis diktatorius. Nuožmūs priešai žudo ištisus kaimus, kankina nesulaukiančius pagalbos ir neturinčius kur pasislėpti moteris ir vaikus. Tuomet, ištikimas panašių misijų vykdymo veteranas, leitenantas A.K. Waters su savo specialiųjų karių būriu, siunčiamas sugrąžinti Daktarę Kendriks, kuri Nigerijoje dirba gydytoja “Gydytojai be sienų” organizacijos misijoje. Daktarė siekdama sumažinti tebevykstančio pilietinio karo aukų skaičių, atsisako palikti pabėgėlius ir prašo, kad atvykę specialaus būrio kariai išvaduotų 70 pabėgėlių, kuriems reikia pasiekti artimiausią šalies sieną, kad išsigelbėtų ir gautų politinį prieglobstį. Leitenantas A.K. Waters ir jo specialus būrys yra priversti pasirinkti tarp pareigos ir humaniškumo, tarp įsakymų vykdymo ignoruojant juos supančią situaciją arba, surasti drąsos ir klausant sąžinės balso, gelbėti grupę nekaltų pabėgėlių.
1956-aisiais JAV pasirodė pirmoji įgarsinta L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ ekranizacija. Ankstesnės trys buvo sukurtos nebyliojo kino epochoje. Filmo žvaigžde tapo Odri Hebern, ekrane įkūnijusi Natašą Rostovą. Kai pasirodė šis filmas, aktorei buvo 27-eri. Miniatiūrinė Odri sugebėjo perteikti L.Tolstojaus herojės vidinio pasaulio sudėtingumą. Ir dabar, dar sykį pažiūrėjus filmą su O.Hebern ir palyginus jį su kitomis „Karo ir taikos“ ekranizacijomis, galima dar kartą įsitikinti, kad amerikietė aktorė perprato rusės Natašos Rostovos charakterį, perėmė įpročius, pažvelgė į savo personažo sielos gelmes ir išreiškė jos meilę. Nors 1956 metų „Karo ir taikos“ ekranizacija vis sensta, savo žavesio nepraranda. Priešingai, tai retro filmas, kurį galima su malonumu žiūrėti dar ir dar kartą ir vėl pasiduoti pagrindinės herojės, vaidinamos O.Hebern, žavesiui.
Odontologas Bertramas Pinkusas tikrai nepasižymi draugiškomis savybėmis. Jis nesibodi nušvilpt iš po nosies moteriškei su pirkiniais taksi ar užtrenkia lifto duris prieš skubančius kaimynus… Visas pasitikėjimas savimi išgaruoja, kai vyrukas po tyrimo, kurio metu buvo naudojama narkozė, pradeda matyti vaiduoklius. Jis persigandęs grįžta į medicinos tyrimus atliekančią įstaigą ir sužino, kad tyrimo metu jis buvo miręs, o po 7 minučių netikėtai vėl atsigavo. Dabar visi vaiduokliai, kurie turi nebaigtų reikalų žemėje, į jį kreipiasi pagalbos ir Bertramas negali jiems nepadėti.