Žydų tautybės kirpėjas (vaidina Čaplinas), kuris kaunasi už išgalvotą šalį- Tomainiją - kovos metu išgirsta vado Šulco išvargusį pagalbos šauksmą ir nusprendžia jam padėti. Šulcui sėkmingai išsigelbėjus, o kirpėjui dėl amnezijos patekus į ligoninę, po dvidešimties metų jis išeina ir sužino, jog Tomainija yra valoma diktatoriaus Adenoido Hynkelio (taip pat vaidina Čaplinas). Hynkelis niekina žydus ir nuolatos siaubia jų getą. Tuo tarpu kirpėjas grįžta į savo kirpyklą gete. Nežinodamas apie esama antižydišką Hynkelio politiką, jis susiduria su arijų kulto gauja.Kirpėją išgelbėja jo draugas Šulcas, vienas ištikimiausių Hynkelio vadų. Jo dėka getas susilaukia atokvėpio nuo diktatoriaus atakų. Kirpėjas atnaujina savo darbą kirpykloje ir užmezga platonišką draugystę su Hana.
Prancūzų karo vadas liepia atakuoti priešo apkasus. Tikslo pasiekti neįmanoma, nors generolai pasirengę paaukoti savo žmonių gyvybes. Per ataką vieni pabėga iš mūšio lauko, kiti žūva. Mūšio lauką kartu su savo kariais palieka ir pavargęs nuo beprasmiškų įsakymų pulkininkas Draskas. Kad tokie dalykai nepasikartotų, generolai suima penkis pirmus pasitaikiusius karius. Jie kaltinami pabėgę iš mūšio lauko. Kariai stoja prieš tribunolą ir jiems gresia mirtis.
S. Kubricko režisuota antimilitaristinė satyra pasirodė Šaltojo karo įkarštyje, praėjus kiek daugiau nei metams po Karibų krizės, kai JAV ir SSRS karingas nusiteikimas pasiekė piką. Abiejų valstybių vyriausybės kūrė naujas karines programas ir puikavosi naujais ginklais. Tokia įtampa, kurią ištransliuodavo JAV (o ir SSRS) žiniasklaida, skatino paranojiškas nuotaikas. Raudonųjų komunistų baiminosi ir S. Kubricko filmo herojus – amerikiečių generolas Jackas D. Ripperis. Apeidamas aukštą JAV vadovybės ir prezidento postą, jis atsuka branduolines raketas į SSRS.
Keliautojas, archeologas, lakūnas, diplomatas, idealistas, rašytojas ar žvalgas? Istorikų ginčai dėl ekscentriškosios Pirmojo pasaulinio karo asmenybės – pulkininko Tomo Edwardo Lawrence‘o, išgarsėjusio savo prieštaringai vertinamais veiksmais arabų kraštuose, netyla iki šiol. „Arabijos Lorensas“ pelnė net septynis „Oskarus“ bei visiems laikams liko kino istorijoje.
Besibaigiant II-ajam pasauliniam karui Šiaurės Ispanijos gyventojai drąsiai stojo į pilietinį karą su paskutiniais fašistinio rėžimo palikuoniais. Brutualusis kapitonas Vidalis net nemano pasiduoti ir iškelti baltos vėliavos. Norėdamas kuo greičiau numalšinti maištą, nenumaldomas fašistas mobilizuoja ginkluotą smogikų būrį prie miško, kuriame slapstosi pagrindinė sukilėlių grupuotė. Kartu su juo į kaimo gyvenvietę atvyksta 11-metė mergaitė, kurios mama neseniai ištekėjo už Vidalio ir netrukus ruošiasi gimdyti. Mažoji Ofelija jaučiasi neapsakomai vieniša ir nekenčia žiauraus įtėvio, kuris rūpinasi vien tik negimusiu kūdikiu ir labai trokšta sūnaus. Vieną naktį mergaitę pažadina į fėją panašus keistas vabzdys ir nuveda ją link miške esančio labirinto iš krūmų ir medžių. Būtent ten Ofelija sutinka gigantišką sutvėrimą vardu Panas, kuris netikėtai prabyla sodriu žmogišku balsu. Siaubūnas išdidžiai praneša mergaitei, kad ji yra prieš daugelį metų mirusios princesės reinkarnacija...
Du britų kariai Indijoje nusprendžia pasitraukti iš armijos ir apsiskelbia esantys dievai Kafiristane, žemėje, į kurią nuo Aleksandro laikų joks baltasis nėra įkėlęs kojos...
Nerūpestingas anarchistas ir smulkus vagišius Mišelis Puakaras pavagia mašiną ir nužudo besivejantį policininką. Ieškomas teisėsaugos, jis užmezga santykius su amerikiete Patricija Frankini, Sorbonos universitete studijuojančia žurnalistiką. Jie planuoja išvykti iš Paryžiaus, bet Mišelis prieš tai nori susigrąžinti skolą iš kito nusikalstamo pasaulio veikėjo ir tikisi, kad mergina keliaus su juo į Italiją. Nors jo nuotrauka išspausdinta vietiniuose laikraščiuose, vagišiui tai nė motais. Policininkai Mišeliui vis labiau lipa ant kulnų, kai šis bando gyventi pagal amerikietiškus filmus ir sekioja paskui gražuolę amerikietę. Patricija įskundžia partnerį policijai.
Prieš šešiasdešimt metų JAV ir Japonijos armijos susitiko Ivo Džimos saloje. Po kelių dešimtmečių keli šimtai laiškų buvo iškasti iš kietos Ivo Džimos žemės. Šie laiškai suteikia balsus ir veidus saloje kovojusiems vyrams bei išskirtiniam jų generolui. Japonų gynybai vadovauja Generolas Tadamichi Kuribayashi. Su nedidelėmis gynybos pajėgomis, kurias iš esmės sudarė tik japonų kareivių ryžtas ir vulkaninis salos peizažas, beprecedentė Generolo Kuribayashi taktika lemia netikėtą posūkį kare. Jo dėka mūšis, iš kurio amerikiečiai tikisi greitos ir lengvos pergalės, virsta herojiška ir sumania kova, trukusia net 40 dienų. Beveik 7000 amerikiečių karių žuvo Ivo Džimoje. 20 000 japonų karių krito kovoje. Juodas Ivo Džimos smėlis sugėrė jų visų kraują, tačiau pasiaukojimas, jų pasipriešinimas, jų drąsa ir užuojauta išliko gyvi jų laiškuose, siųstuose namo.
Veiksmo filmas, paremtas istoriniu mūšiu tarp persų ir graikų (spartiečių). Filmas pasakoja istoriją kaip 300 spartiečių sulaikė daugiatūkstantinę persų armiją, kuri vėliau buvo įveikta apjungtos graikų armijos.
1943-ieji metai. Prancūzų kolonijos gyventojai prisjungia prie prancūzų kariuomenės, kad apgintų savo tolimąją gimtinę nuo nacistų. Šie didvyriai jau seniai buvo pamiršti istorijos, bet jų žygdarbiai išliko žmonių širdyse. Jų dėka buvo laimėtos pergalės Italijoje, Provanse, Vozge, Elzase.