Meilės mieste Paryžiuje gyvena jauna, žavi ir naivi mergina vardu Amelija. Nuo pat vaikystės į pasaulį ji žiūrėjo visai kitokiomis akimis. Sukrėsta netikėtos mamos mirties (tiesiai ant jos užkrito nuo Noterdamo katedros nušokusi savižudė turistė iš Kanados) ir visiškai nekreipiančio į ją dėmesio gydytojo tėčio, kuris buvo prilietęs dukrelę tik vieną kartą ir tai per medicininį patikrinimą, ji pradėjo domėtis labai keistais dalykais - pastebėti pačius nereikšmingiausius dalykus. Užaugusi Amelija dirba kavinėje ir gyvena išnuomotame bute Monmartro rajone, bet jaučiasi labai vieniša. Tačiau ateina diena, po kurios viskas apsiverčia aukštyn kojom. Per televizorių pamačiusi reportažą apie tragišką princesės Dianos mirtį, Amelija paleidžia iš rankų buteliuko kamštelį, kuris nurieda iki kambario sienos ir išjudina iš vietos vieną plytą. Už jos mergina suranda senovišką dėžutę su nepažįstamo žmogaus nuotrauka, plastmasiniais kareivėliais ir kitokiomis smulkmenomis.
Per Nacių okupaciją Lenkijoje, aktorių trupė įpainiojama į kariškių lenkų misiją susekti vieną vokiečių šnipą.
Savo namų neturintis jaunuolis Tae-Sukas važinėja motociklu iš miesto į miestą ir kabinėja įvairią reklamą. Jeigu šeimininkas ilgą laiką to lapelio nenuima Tae-Sukas trumpam įsikuria tuščiuose namuose ir mėgaujasi gyvenimo privalumais. Tačiau niekuomet nieko nevagia ir nesugadina. Pasirodžius buto savininkui, jis vyksta ieškoti naujos pastogės. Taip jaunuolis atsiduria turtingo verslininko namuose ir tik vėliau supranta, kad šį kartą yra ne vienas...
XIX amžiaus vidurys. Nebylė Ada išteka už Naujojoje Zelandijoje gyvenančio Stiuarto ir palieka gimtąją Škotiją tik su dviem brangenybėmis – dukterimi Flora ir numylėtuoju pianinu. Stiuartas atsisako nugabenti pianiną į namus ir palieka numestą ant kranto. Nuo šešerių nekalbanti Ada sugeba išreikšti vyrui savo neapykantą. Šiai stipriai moteriai tylėjimas – ne visada sutikimo ženklas. Ji viską girdi, tačiau su aplinkiniais bendrauja rašteliais ir muzika. Kokie iš tiesų jausmai kunkuliuoja šios tvirtos moters viduje, suvokia gal tik jos mažoji fantazuotoja duktė Flora. Laukinį primenantis Stiuarto kaimynas Beinsas nusiperka pianiną, kuris Adai atstoja balsą. Moteris gali atgauti instrumentą, tačiau turi ateiti į kaimyno namus ir išmokyti jį groti. Šios pamokos panardina filmo veikėjus į tikrą aistrų verpetą...
Tai romantinė drama, režisuota gerai žinomo italo Bernardo Bertolucci. Veiksmas vyksta 1968 metais, kuomet Paryžiaus gatvės tapo mūšio lauku – protestuojantys jauni žmonės drąsiai stojo į kovą su policijos pareigūnais. Didžioji dalis „Svajotojų“ veiksmo vyksta viename Paryžiaus bute, pro kurio langą yra gerai matomi visi neramumai. Istorija sukasi apie į Paryžių atvykusį studentą Metjų. Vaikinas studijuoja prancūzų kalbą ir be galo domisi filmais. Jis susipažįsta su dviem panašiais kino fanatikais – dvyniais Teo ir jo seserimi Izabele. Trijulė apsigyvena kartu ir mėgaujasi filmais, alkoholiu, meile ir svajonėmis. Tačiau vieną dieną Metjus yra įtraukiamas į keistus dvynių erotinius žaidimus. Kritikai šią juostą apibūdina, kaip už širdies griebiančią „Paskutinis tango Paryžiuje“ (Last Tango in Paris) ir „Pavogtas grožis“ (Stealing Beauty) kombinaciją, su seksualinio smalsumo prieskoniu.
Merė Fiore - tikra profesionalė, vedybų planuotoja iš didžiosios raidės. Panašu, kad jai pavaldūs ne tik žmonės, bet ir gamtos jėgos. Jei norite, kad gėlės būtų gražiausios - kreipkitės į Merę. Jei norite, kad muzikantai užgrotų būtent tada, kai reikia - kreipkitės į Merę. Jei norite, kad vestuvių dieną virš bažnyčios šviestų saulė, nors aplinkui jau trečia para be perstojo pila lietus, - kreipkitės į Merę. Ji žino visus triukus, visas taisykles, tačiau taip jau atsitiko, jog vieną gražią dieną ši nuostabi moteris sulaužė pačią pagrindinę taisyklę - įsimylėjo jaunikį.
1982-ieji. NASA mokslininkai, tikėdamiesi užmegzti ryšį su nežemiškos gyvybės formomis, į kosmosą paleidžia specialią kapsulę, kurioje įrašyti svarbiausi žmonijos pasiekimai. Tarp jų – ir kompiuterinių žaidimų pavyzdžiai. Žinutė pasiekia adresatą, tačiau yra neteisingai interpretuojama. Ateiviai pamano, kad kompiuteriniai žaidimai yra sarkastiškas žemiečių grasinimas. Ypač žymusis „Pac-Man“: jį svetimas protas suvokia kaip Žemės simbolį, o jo „valgomas“ dvasias – kaip savo pačių atitikmenį. Tokio įžūlaus žemiečių akibrokšto, žinoma, negalima atleisti. Juos reikia pamokyti tuo pačiu būdu, kokiu jie išdrįso grasinti! Žemę užgriūva karingai nusiteikę ateiviai, užsimaskavę kaip gigantiški kompiuterinių žaidimų herojai.