Jauna žavi princesė vakare, pavargusi nuo uolaus pareigų vykdymo, pabėga nuo apsaugos ir patraukia į miestą pasižvalgyt. Užmigusią gatvėje, ją parsiveža į namus žavus žurnalistas. Ryte jis sužino, kas ji tokia, ir nusprendžia pasinaudot šansu padaryt ekskliuzyvinį reportažą, su pikantiškom smulkmenom ir paparaciškom nuotraukom. Naivi princesė nenutuokia, kad jos princas ją tamposi po visą Romą ne šiaip sau, ji nepastebi, kad princo draugas ją slapta visur fotografuoja. Reportažas gaunasi super.

Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.

Keturiasdešimtmetis niujorkietis išsiskiria su žmona. Jis nestokoja moterų dėmesio – susitikinėja su jauna studente, vėliau įsimyli savo draugo buvusią žmoną. Jo buvusi žmona tuo metu rašo romaną, kuriame aprašo daug realių ankstesnio vedybinio gyvenimo smulkmenų.