Režisierius ypač didžiuojasi 23 minučių trukmės scena bare, kuriame lėbauja ir karo reikalus palaidais liežuviais aptarinėja fiureriui užpakalį laižantys žiauruoliai naciai. Jų laukia, švelniai tariant, nekoks likimas, nes slaptai misijai pasiryžę žydų kilmės amerikiečių kareiviai po mažą žingsnelį infiltruojasi į priešo gretas, o po to stilingai ir brutaliai išžudys Trečiojo Reicho niekšus. Tuo tarpu nuo neišvengiamos egzekucijos pasprukusi ir kino teatrą Paryžiuje atidariusi žavi mergina planuoja asmeninę keršto akciją už lageryje sušaudytą šeimyną. Galite būti tikri, kad filme kraujas liesis upeliais, herojai laidys "tarantiniškus" sąmojus, o mes mėgausimės kinematografiškais momentais, kurių neveltui laukėme taip ilgai.
1940-ieji, istorijos centre – jauna moteris, gyvenanti vokiečių okupuotoje Prancūzijoje, nedideliame provincijos miestelyje. Vyras, kurio ji nemyli, išvyksta į karą, o moterį prižiūri despotiška anyta. Netrukus jas pasiekia žinia, kad vyras pateko į nelaisvę. Moterų namuose apsigyvena vokiečių karininkas, buvęs kompozitorius. Jaunus žmones suartina muzika, nes ši – puiki pianistė. Du priešai pamilsta vienas kitą, bet moteris turi pasirinkti: meilė ar tėvynė...
Po visą pasaulį sukrėtusios jaunos merginos žmogžudystės į Italijos miestą Perudžą atvažiuoja jaunas režisierius, kad pasiruoštų juostos pagal nusikaltimo motyvus filmavimui. Ten jis susipažįsta su amerikiete žurnaliste Simona Ford, kuri neseniai apie tai parašė prieštaringą knygą. Mieste siaučia išprotėję reporteriai iš viso pasaulio. Vaikydamiesi rėksmingų antraščių, jie iš televizijos ekranų žiūrovus užverčia krūvom „purvinų apatinių“. O nužudytą merginą visiškai pamiršta...