Zootropolyje nėra žmonių – tai civilizuotas gyvūnų miestas! Čia visi vaikšto ant dviejų kojų, dėvi drabužius ir ypač seka naujausias mados tendencijas bei, žinoma, naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis. Be to, netgi prigimtiniai priešai, pavyzdžiui zuikis ir lapė, čia turi elgtis civilizuotai – laikytis taisyklių ir nesipykti. Žavinga ir visuomet gerai nusiteikusi kiškutė Džiudi – Zootropolyje naujokė ir ką tik įsidarbino policijos nuovadoje. Sutramdyti gerokai už save didesnius gyvūnus kartais būna labai sunku, bet Džiudi – narsi, todėl iššūkių nebijo. Vienas tų iššūkių – dingusios ūdros byla. Išspręsti šią bylą Džiudė turi vos 48 valandas ir… netikėtą pagalbininką – sukčių menininką lapiną Niką! Nors ir nerandantys bendros kalbos jiedu kibs į mįslingą dingimo istoriją ir leisis į juokingą ir nuotykių kupiną kelionę po margas Zootropolio gatves…
Piktadarės istorijos tęsinys pasakoja apie sudėtingus ryšius tarp raguotosios fėjos ir princesės, netrukus tapsiančios karaliene. Jos mėgina sudaryti naujus aljansus, ir kovoti su naujais priešais, siekdamos apsaugoti karalystėje dabar jau taikiai gyvenančias stebuklingas būtybes. Tačiau koją pakiša... meilė ir vestuvės! Saulėtas dienas išgyvenančios karalystės ateitis tampa visiškai nenuspėjama, nes herojės pradeda abejoti net jas siejančiais itin sudėtingais šeimos santykiais.
Išpuoselėtame, taikiame ir idiliškame priemiestyje, šalia mielų spalvotų namelių ir rožių krūmų vešliose vejose stūkso juoda troba be menkiausios žalumos užuominos. Ignoruodamas draugiškai bendraujančius kaimynus, šiame namelyje gyvena Gru – piktas veikėjas. Apsuptas būrio ištikimų tarnų – mažų geltonų būtybių, nepasižyminčių išmintimi – Gru planuoja didžiausią istorijoje vagystę. Gru rengiasi pavogti… mėnulį! Tai neturėtų būti itin sunku – Gru disponuoja tikrai solidžiu pačių įvairiausių ginklų, įrankių ir aparatų arsenalu. Tiesa, jie ne visuomet šimtu procentų atitinka Gru poreikius: mat genialus išradėjas, kuriantis šiuos ginklus – šiek tiek neprigirdi. Ir gavęs iš savo šeimininko užsakymą ne visuomet pagamina būtent tai, ko pageidauja Gru. Kaip ten bebūtų, planas pavogti mėnulį atrodo tobulas, visi klastingai vagystei reikalingi įrankiai pagaminti, tačiau čia atsitinka kai kas visiškai nenumatyto.
Tintinas sendaikčių turguje randa nepaprastą senovinio laivo modelį. Jis nusprendžia nupirkti jį dovanų draugui, kapitonui Hedokui. Kapitonas, pamatęs laivo modelį, atpažįsta, jog tai jo tolimo protėvio, gyvenusio XVII a., kapitono sero Francio Hedoko laivas – „Vienaragis”. Išdykęs Tintino šuo Sniegelis sulaužo laivo modelį, o netrukus ir pavagiamas pats modelis. Vagystės pėdsakai painūs ir veda nuo vienų durų prie kitų, tik kur dingo „Vienaragio” modelis taip ir neaišku. Tačiau praradimas nublanksta prieš staigmeną: atsitiktinumo dėka – už tai Tintinas turi padėkoti Sniegeliui , sulaužiusiam „Vienaragį” – į Tintino rankas patenka senovinis pergamentas su nuorodom į piratų lobyną. Tačiau tai tik nuorodos – tikslią vietą Tintinas sužinos suradęs dar du tokius pačius laivo modelius. Tik kur jų ieškoti?
Romos imperijos pakraštyje, viename mažame kaimelyje, gyvena draugiškasis galas Asteriksas ir jo draugai, kurie žino stebuklingo eliksyro paslaptį.
Nugalėjęs piktą drakoną, išlaisvinęs nuostabią princesę, sukūręs šeimą ir išgelbėjęs uošvio karalystę, Šrekas ima nuobodžiauti. Jis jau nebe tas piktas žalias žmogėdra, nuo kurio neatsisukdami bėgdavo drąsiausi vyrai, o pareigingas šeimos vyras. Anksčiau sapnuodavęsis tamsiausiuose košmaruose, dabar Šrekas dalija autografus ant žemdirbių šakių ir dalgių. Nebeapsikentęs tokio gyvenimo, Šrekas paprašo vieno paslaptingo nykštuko grąžinti jam jausmą tų dienų, kuomet jis buvo jaunas, laisvas ir nepriklausomas pelkėje gyvenęs žmogėdra. Deja, norai nebūtinai pildosi būtent taip, kaip mes įsivaizduojame. Šrekas susivokia patekęs į kažkokią keistą realybę, kurioje karalystės valdovas – tas pats piktasis nykštukas, žmogėdras medžioja visi kas netingi, jiedu su Fiona apskritai niekuomet nebuvo susitikę, Asiliukas jo taip pat nepažįsta. Dabar tik nuo Šreko priklauso, ar pasaulis sugrįš į normalias vėžes.
Kaip žinia, tikram galui viskas nė motais. Jis nei ugnyje dega, nei vandenyje skęsta. Bet šį kartą net Asteriksui buvo nelengva: juk jo kaimą užgriūva neregėtos jėgos viesulas. Mūsų herojui pagelbėti tegali druidas Počiniksas, ant kurio, kaip tyčia, užgriuvo didelis riedulys. Vargšelis dabar nieko nepažįsta. Apie visa tai sužino Julijus Cezaris – o jis miegodamas galvoja, ką gi čia dabar užkariavus. Priešakyje laukia didelis mūšis – ir mūsų linksmi herojai eina į jį plačiai paraitotomis rankovėmis…
Bitė Maja į kino ekranus pirmą kartą atskrido dar 1926-aisiais – praėjus 14 metų nuo knygos pasirodymo. Bet didžiausio populiarumo pasaulyje sulaukė 1975–1980 metais Japonijoje kurtas televizijos serialas. Prieš keletą metų Bitę Mają į televizijos ekranus parskraidino jos tėvynainiai vokiečiai, ėmęsi kurti savo serialą. Paskatinti šio serialo sėkmės, kūrėjai nusprendė apie bitės Majos nuotykius papasakoti ir kine. Lietuviškai įgarsinta istorija pasakoja apie bitutę, kuri labai išsiskiria iš kitų mažųjų zyzlių būrio. Ji labai greitai susiranda bičiulių, tačiau jos būdas patinka ne visiems. Smalsioji bitutė trukdo suktai prižiūrėtojai Buzlinai regzti savo planą – ji ketina sukiršinti taikias bites su pavojingomis širšėmis ir paveržti avilio karalienės sostą. Ar Maja apsaugos savo avilių gyventojus nuo bręstančio karo?
Veiksmas vyksta 50 metais prieš Kristų Bretanės pusiasalyje, kur apsistoja Cezario kariauna, traukianti užkariauti Didžiosios Britanijos. Ne šiaip sau Cezaris sustoja, didysis vadas turi rimtą bėdą - Petitbono kaime, kuriame gyvena šlovingieji galai, yra keletas draugelių - jie, išgėrę žynių pagaminto gėralo, tampa tokie stiprūs, jog gali vienu du ištaškyti pusę romėnų kariuomenės. Romėnams nelabai patinka būti taškomiems, todėl juos apima paniška baimė ir nenoras susidurti su Asterikso ir Obelikso kumščiais, todėl jie sumano galus paimti klasta…
Džiaugsmingas ir nuoširdus nuotykis burbuliuoja rimtą tikslą – vaikus supažindinti su opiomis gamtosaugos problemomis. Scenaristai nori tik visiems suprantamais, neįkyriais ir žaismingais metodais atkreipti dėmesį į klimato pasikeitimus, vandenynų užterštumą, sparčiai besikeičiantį motulės gamtos veidą. Filmo veiksmas panardins ištisus 50 metų, kai jūrų vėžlys Semis išplauks į gimtąjį krantą po ilgų, nenuspėjamų, spalvingų ir įdomių povandeninių klajonių su penkiais draugais vėžliukais. Nuotaikingus Semio susitikimus su rykliu, anakonda, pingvinais ir aštuonkoju trejus metus piešė patikima Belgijos dailininkų komanda, o už šturvalo stovėjo režisierius Benas Stassenas.