Buvęs policininkas Maksas keliauja po branduolinio karo nuniokotą Australiją. Netikėtai jis tampa naujo karo dalyviu. Šalyje, kur benzinas tapo neįkainuojama preke, susikirto naftos įmonės darbuotojų ir grupės nusikaltėlių interesai.

Žymus scenaristas ir režisierius gyveno dviem vardais: tikruoju, Mateo Blanko, bei žaismingu Hario Keino, kuriuo pasirašinėjo savo romanus, pjeses ir scenarijus. Po baisios autoavarijos, kurioje prarado regėjimą ir savo gyvenimo moterį, mielas liko tik slapyvardis – jam buvo kur kas lengviau galvoti, kad Mateo žuvo kartu su mylimąja. Praėjus 14 metų jis vis dėlto prisimena praeitį ir savo padėjėjui papasakoja fatališką meilės keturkampio istoriją, kurioje pinasi aistra, pavydas, nepamirštos paslaptys, klasta ir kaltės jausmas.

Kerštingas Melo Gibsono herojus Maksas kovoja su banditėlių gauja, kuri motociklais klajoja po Australiją ir šiurpina liaudį. Scenarijus kaip ir standartinis, tik veiksmas vyksta ateityje, prie pasaulio pabaigos slenksčio atsidūrusioje visuomenėje. Ir ką? O tai, kad tai buvo pirmasis vadinamojo apokaliptinio, post-apokaliptinio arba distopinio (angl. apocalyptical, post-apocalyptical, dystopian) žanro filmas. Tokiuose filmuose paprastai rodoma, kaip prie apokalipsės priartėjusi arba pasaulio pabaigą jau patyrusi, tačiau per stebuklą gyva likusi žmonija (arba jos dalis) visais įmanomais būdais bando išgyventi. Kartais net pamindama savo žmogiškumą ir atjautą šalia esančiam.