Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.
1876-ieji. Kapitonas Natanas Algrenas, gerbiamas JAV armijos karininkas veteranas, gyvena šlovingos praeities prisiminimais. Kadaise jis rizikavo gyvybe dėl savo šalies ir piliečių, žinojo, kas yra draugystė, atsidavimas, auka, tačiau laikai nuo JAV pilietinio karo pabaigos gerokai pasikeitė. Pragmatizmas pakeitė drąsą, nuo žemės paviršiaus išnyko tokios vertybės kaip pasiaukojimas ir garbė. Natanas Algrenas jaučiasi prarandąs savo sielą, nesuvokiąs modernėjančio pasaulio, nerandąs jame vietos. Kitame pasaulio krašte tokios pat mintys ramybės neduoda kitam kariui. Tai Katsumoto - garbingiausias samurajų kovotojas. Vakarietiškos tradicijos, modernaus pasaulio atributai - telegrafo linijos, geležinkeliai – viskas, atrodo, tik griauna tas dvasines vertybes, kurias vertino samurajai ir už kurias ištisus šimtemčius kovojo. Vertybes, kurių laikosi ir kurios tebėra tokios pat svarbios nepailstančios sielos kariui Katsumoto.
Du britų kariai Indijoje nusprendžia pasitraukti iš armijos ir apsiskelbia esantys dievai Kafiristane, žemėje, į kurią nuo Aleksandro laikų joks baltasis nėra įkėlęs kojos...
Iki JAV prezidento rinkimų likus 11 dienų, perrinkimo siekiantis šalies vadovas apkaltinamas seksualiai priekabiaujantis prie Baltuosiuose Rūmuose ekskursijoje apsilankiusios skautės. Problemą spręsti pakviestas Konradas Brenas sugalvoja nukreipti visuomenės dėmesį inscenizuojant galimą karinį konfliktą su Albaniją, kurios teroristai grasina šaliai. Planui įgyvendinti jis pasamdo Holivudo prodiuserį Stenlį Motsą, kuris entuziastingai imasi darbo. Viskas klojasi sėkmingai, kol į netikrą karą ima kištis CŽV ir tenka keisti planus. Be to, iš nelaisvės išlaisvintu kariu jie pasirenka seržantą Šumaną, kuris, kaip paaiškėja, iš tiesų yra nuteistas armijos teismo. Karo planuotojams pavyksta sėkmingai baigti sumanymą, tačiau po to, kai prezidentas perrenkamas antrai kadencijai, Motsas pareiškia ketinantis visuomenei atskleisti visą tiesą.
1944 metai, vakarų frontas. Vokiečių būrys traukiasi ir apsistoja prieštankiniame bunkeryje, kuris įrengtas plačioje tankaus miško provėžoje. Kareiviai suvokia, kad turi nedaug šansų išgyventi. Tačiau tuo metu juos labiausiai baugina tai, kas yra bunkerio tuneliuose. Sunkiausia kova su priešu, kuris yra nematomas.