„Nesantaika“ - vienas paskutinių „Septynių samurajų“ kūrėjo, legendinio japonų režisieriaus Akiros Kurosavos kūrinių, brangiausias tuometinis japonų filmas, Oskaro, Auksinio gaublio ir galybės kitų apdovanojimų laimėtojas. Tai Šekspyro „Karaliaus Lyro“ japoniškoji inscenizacija, vaizduojanti tragišką vieno kraujo liejimo istoriją. Senstantis didikas Hidetora sukviečia savo sūnus išdalinti per ilgą amžių užgyventą turtą, tikėdamasis, jog palikimą jie valdys draugiškai ir kartu didins klano šlovę. Tačiau tikrovė pasirodo esanti kitokia: ramiai paskutines dienas nugyventi trokštančio tėvo laukia nesantarvė, intrigos bei, galų gale, tikrų tikriausias pilietinis karas, nešantis mirtį, tamsą ir neviltį. Filmo pradžioje pavaizduotos trys strėlės – vienybės simbolis – išsiskiria, smigdamos ne tik į kūnus, bet ir į tėvo širdį.
Prieglaudoje susitinka senyvo amžiaus vyras ir moteris. Iš užrašų knygelės jis skaito jai apie vieną meilės romaną, kuris prasidėjo prieš daugelį metų ir iki šiol yra nepamirštas. Karnavalo metu susipažinę Elė Hamilton ir Nojus Kalhounas pradeda draugauti. Elė prieš savo norą privalo išvažiuoti į kitą miestą, o Nojus išeina į karą. Keletą metų nesulaukusi mylimojo laiško mergina paskelbia apie sužieduotuves su žaviu kareiviu Lonu, tačiau jos širdyje vis dar rusena stiprūs jausmai Nojui...
XX amžiaus pradžia. Vienoje iš Prancūzijos vaikų prieglaudų gyvena be mamos likusi maža mergaitė su jaunesne seserimi. Ji svajingai laukia kiekvieno sekmadienio, kai į svečius užsuka ir bent trumpam į miestą išsiveda tėtis. Jos vardas Gabrielle. Ji gimė ir užaugo neturtingoje šeimoje. Sunki ir nelaiminga vaikystė užgrūdina ją skaudžiausiems likimo smūgiams bei didingiems išbandymams. Nuo pat jaunų dienų ji principingai nusprendžia pasitikėti savo jėgomis, kad prisijaukintų sėkmę. Nepaisydama silpno balso, Coco už pirmąją algą dainuoja kavinėje, kur naktimis jos klausosi vien tik girti kareiviai. Dienomis mergina dirba provincijos siuvėjo parduotuvėje ir su adata stebuklingai taiso klientų drabužius. Jos gyvenimas pasikeičia po atsitiktinės pažinties su turtingu verslininku ir nepastoviu mergišiumi Etienne’u Balsanu, kuris tampa geranorišku jos globėju ir meilužiu.
1956-aisiais JAV pasirodė pirmoji įgarsinta L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ ekranizacija. Ankstesnės trys buvo sukurtos nebyliojo kino epochoje. Filmo žvaigžde tapo Odri Hebern, ekrane įkūnijusi Natašą Rostovą. Kai pasirodė šis filmas, aktorei buvo 27-eri. Miniatiūrinė Odri sugebėjo perteikti L.Tolstojaus herojės vidinio pasaulio sudėtingumą. Ir dabar, dar sykį pažiūrėjus filmą su O.Hebern ir palyginus jį su kitomis „Karo ir taikos“ ekranizacijomis, galima dar kartą įsitikinti, kad amerikietė aktorė perprato rusės Natašos Rostovos charakterį, perėmė įpročius, pažvelgė į savo personažo sielos gelmes ir išreiškė jos meilę. Nors 1956 metų „Karo ir taikos“ ekranizacija vis sensta, savo žavesio nepraranda. Priešingai, tai retro filmas, kurį galima su malonumu žiūrėti dar ir dar kartą ir vėl pasiduoti pagrindinės herojės, vaidinamos O.Hebern, žavesiui.
Tai ketvirtoji Jameso M. Caino romano, parašyto didžiosios depresijos laikais, ekranizacija. Pagrindinė herojė jauna moteris Kora, gyvena su graiku vyru Niku nuošaliame, nuosavame motelyje. Kartą pas juos užklysta bastūnas Frenkas, kuris iš karto susižavi Kora. Tarp jų užsimezga aistringas romanas. Frenkas ir Kora nusprendžia atsikratyti vyru ir išvykti iš šios nykios vietos.
Apsėstas svajonės su savo šeima išvykti į džiungles, tolyn nuo bet kokių civilizacijos apraiškų, Alis Foksas net nepastebi, kad žmona jo pradeda bijoti, o vaikai - nekęsti...