“Gyvenimas yra gražus” yra kaip du filmai: pirmame pasakojama jauno žydo Guido (Roberto Benigni) istorija. Guido, kaimo prasčiokas, atvyksta į miestelį dirbti pas savo dėdę viešbutyje. Eina 1939-ieji, fašizmas Italijoje vis labiau stiprėja ir pasirodo pirmosios antisemitizmo apraiškos. Tačiau Guido politika nerūpi: jis įsimyli jauną mokyklos mokytoją Dorą (Nicoletta Braschi, tikroji Benigni žmona) ir pasitelkęs visą savo padūkusį žavesį ir sėkmę užkariauja jos ranką ir širdį (nepaisant to, kad Dora jau buvo susižadėjusi). Guido ir Dora sukuria nuostabią šeimą ir jiems gimsta puikus sūnus. Dabar prasideda antras filmas, veiksmas vyksta koncentracijos stovykloje. Guido ir jo sūnus Giosue (Giorgio Cantarini) yra ištremiami. Dora įlipa į ta patį traukinį, tuo įrodydama, kad jai šeima svarbiau už asmeninę laisvę. Tėvas nenori sakyti sūnui, kodėl jie pateko į šitą mirties stovyklą ir kodėl jis negali būti kartu su mama, todėl sugalvoja tokią gudrybę...
Šio filmo įvykiai pasakoja istoriją, nutikusią tarp pirmosios ir antrosios „Pjūklo“ dalies. Sužinojęs apie negailestingą vėžio diagnozę, pagrindinis filmo blogiukas Džonas Kreimeris pasiryžęs padaryti viską, kad išgytų. Išgirdęs apie rizikingą (bet, rodos, veiksmingą) eksperimentinę medicininę procedūrą Meksikoje, Džonas nedvejodamas leidžiasi į kelią. Tačiau jo laukia nusivylimas: netrukus paaiškėja, kad tai – tiesiog apgaulė, besinaudojanti tokių žmonių kaip jis bejėgiškumu, pažeidžiamumu ir viltim. Žinoma, Džonas nėra toks, kaip kiti žmonės. Supratęs, kad buvo apgautas, vyras tiesiog įsiunta. Dabar, nepaisant ligos, jis turi naują tikslą - atkeršyti ir tai bus nepakartojama.
Tintinas sendaikčių turguje randa nepaprastą senovinio laivo modelį. Jis nusprendžia nupirkti jį dovanų draugui, kapitonui Hedokui. Kapitonas, pamatęs laivo modelį, atpažįsta, jog tai jo tolimo protėvio, gyvenusio XVII a., kapitono sero Francio Hedoko laivas – „Vienaragis”. Išdykęs Tintino šuo Sniegelis sulaužo laivo modelį, o netrukus ir pavagiamas pats modelis. Vagystės pėdsakai painūs ir veda nuo vienų durų prie kitų, tik kur dingo „Vienaragio” modelis taip ir neaišku. Tačiau praradimas nublanksta prieš staigmeną: atsitiktinumo dėka – už tai Tintinas turi padėkoti Sniegeliui , sulaužiusiam „Vienaragį” – į Tintino rankas patenka senovinis pergamentas su nuorodom į piratų lobyną. Tačiau tai tik nuorodos – tikslią vietą Tintinas sužinos suradęs dar du tokius pačius laivo modelius. Tik kur jų ieškoti?
Tiriant naują super-kraupią žmogžudystę, detektyvą Eriką Meisoną kamuoja nuojauta, kad tai to paties rafinuoto kankintojo, linksminusio mus pirmojoje filmo dalyje, darbas. Jeigu dar pamenate, jis dingo, palikdamas tik kūnus – ir jų dalis – iš paskos... Ar reikia sakyti, kad Meisonas teisus? Iškrypėlis grįžo! Bet vietoj dviejų žmonių, užrakintų kambaryje su mįslėmis, šįkart turime net aštuonias aukas. 8 nepažįstamieji, priversti lošti iš vienas kito gyvybių, kad išsaugotų savąją.
Zoja, Amanda, Maikas, Denis, Benas ir Džeisonas nepažinojo vienas kito ir neturėjo nieko bendro. Nebent tai, kad visi buvo vienaip ar kitaip nepatenkinti savo gyvenimu ir vieną dieną paštu gavo paslaptingą juodą dėžutę-galvosūkį, kviečiantį į ultramodernų naują „Pabėgimo kambarį“, kurio visas užduotis išsprendęs žaidėjas-laimėtojas bus apdovanotas milijonu dolerių. Nurodytu laiku susirinkęs „Pabėgimo kambarį“ įrengusios įmonės atstovybėje, šešetukas tikisi sulaukti išsamesnių paaiškinimų apie šį itin dosnų pasiūlymą. Tačiau prie jų niekas neprisijungia, o netrukus kompanija suvokia, kad jokių paaiškinimų nebus: žaidimas jau prasidėjo. Žaidimas, kuriame kiekvienas klaidingas sprendimas, praleista užuomina ir nepastebėta detalė reiškia ne tik galbūt nelaimėtą milijoną, bet ir kažkurio iš žaidėjų mirtį.