Ali svajoja apie skyrybas su savo keturių vaikų motina Soraja, kadangi be galo trokšta vesti turtingo vyro keturiolikmetę dukterį. Soraja, bijodama likti gatvėje be pajamų šaltinio, griežtai atsisako skirtis, tad Ali nelieka nieko kito kaip bandyti pašalinti žmoną iš savo gyvenimo. Sugalvojęs žmoną apkaltinti neištikimybe, už ką Irane moterys užmėtomos akmenimis, vyras randa niekšingų bendraminčių ir užtarėjų, tad nekalta ir geraširdė moteris apkaltinama baisiausiu nusikaltimu, o štai čia įsigalioja Šariato teisė, kelianti šiurpą daugeliui ne islamą išpažįstančių žmonių.
Žiauriai nužudoma Klaido Šeltono šeima, žudikai sulaikomi. Deja, dėl netinkamų policijos veiksmų prokuroras turi tik netiesioginius įrodymus, todėl priverčia nusikaltėlius liudyti vienas prieš kitą. Po dešimties metų, vykdant vieno iš žudikų mirties bausmę, jis miršta siaubingose kančiose. Paaiškėja, kad kažkas to siekė tyčia. Kitas Šeltono šeimos žudikas randamas negyvas, subjaurotas. Prokuroras įtaria Šeltoną ir jį sulaiko. Pamažu aiškėja, kad Šeltonas paskelbė karą teisinei sistemai ir visiems, susijusiems su jo artimųjų žūtimi. Prokuroras bando užkirsti jam kelią, tačiau Šeltoną pričiupti nelengva.
1930-ieji. Selestina atvyksta į Normandijos miestelį dirbti namų tvarkytoja. Ji – lengvabūdė, nerūpestinga mergina iš Paryžiaus. Jos naujoji darbo vieta – vienuolynas, priklausantis ponui Rabūrui. Tačiau netrukus po draugiška elegantiško ir rafinuoto vyriškio kauke Selestina įžiūri keistą elgesį, nepaaiškinamas manijas, kurios ima neraminti...
Garsaus rusų režisieriaus Aleksėjaus Balabanavo filmas nukelia mus į 1984-uosius metus, Sovietinės epochos pabaigą, Veiksmas vyksta provincijoje. Po vienos diskotekos staiga dingsta rajono komunistų partijos sekretoriaus dukra. Liudininkų nėra. Kaltų nėra. Tą patį vakarą viename nuošaliame priemieščio name įvyksta kraupi žmogžudystė. Kaltininku laikomas namo šeimininkas. Abu šiuos tyrimus atlieka milicijos kapitonas Žurovas. Apie šį filmą rusų žurnalas rašė: "200-asis krovinys - geriausias Balabanovo filmas. Jis geresnis net už pirmąjį "Brolį" ir netgi už "Apie išsigimėlius ir žmones" - tai neabejotinai pats svarbiausias rusų filmas per paskutinius penkerius metus. Baisus kaip mirtis. Absoliučiai genialus.
Kadaise Maikas sugebėdavo atlikti sudėtingiausius triukus bet kokiam filmui, o dabar organizuoja nemokamus atrakcionus baruose sutiktoms merginoms. Jis geranoriškai pasiūlo pavežėti stilingu mėlynos spalvos automobiliu ir surengia tokią kelionę, kokios tiesiog neįmanoma pamiršti ir prisiminti. Komandiravęs į Anapilį vieną auką kaskadininkas pradeda vilioti į mirties mašiną sekančią pakeleivę, kol pagaliau įkala pernelyg solidžią alkoholio porciją ir rimtai užsirauna. Maikas savanoriškai įsivelia į lenktynes su keturiomis merginomis ir maniakiškai persekioti galingąjį "Dodge Challenger". Tai buvo didžiausia ir lemtingiausia jo klaida, nes vairuotoja Zoe taip pat yra patyrusi kaskadininkė ir nesiruošia lengvai pasitraukti nuo kelio.
Agentas Stramas nebegyvas. Detektyvas Markas Hofmanas, praėjusioje filmo dalyje tapęs Pjūklo sąjungininku, yra naujasis kraupaus tikrojo Pjūklo palikimo paveldėtojas, tad Pjūklo pasėtas virusas nekliudomas sklinda toliau. Žaidimas "už klaidas privalai sumokėti" tęsiasi.Netrukus prie detektyvo pernelyg priartėja FTB ir jam ima svilti padai. Vos išnešęs sveiką kailį Hofmanas supranta, kad agentai ir vėl lipa jam ant kulnų. Tad Markui Hofmanui nelieka nieko kito, kaip vėl paleisti kraupųjį kankynių ir žudynių mechanizmą. Vėl ima veikti siaubingas "pramogų parkas" - išradingos kankinimų salės, kraupūs mechanizmai, užtikrinantys, kad aukos mirtų kuo skausmingesne mirtimi.Ar šį kartą nelaimingoms aukoms ir vėl nėra vilties išsigelbėti?