Vienos geriausių visų laikų kino komedijos veiksmas nukelia į 1929m. Šv. Valentino dieną, kai Čikagoje įvyko gangsterių žudynės, jų liudininkais tapo du muzikantai. Kad pasislėptų nuo liudininkus persekiojančios mafijos, muzikantai apsimeta moterimis ir pradeda dirbti moterų džiazo orkestre. Čia jie sutinką žavingą dainininkę, kuri svajoja ištekėti už milijonieriaus...
Meilės mieste Paryžiuje gyvena jauna, žavi ir naivi mergina vardu Amelija. Nuo pat vaikystės į pasaulį ji žiūrėjo visai kitokiomis akimis. Sukrėsta netikėtos mamos mirties (tiesiai ant jos užkrito nuo Noterdamo katedros nušokusi savižudė turistė iš Kanados) ir visiškai nekreipiančio į ją dėmesio gydytojo tėčio, kuris buvo prilietęs dukrelę tik vieną kartą ir tai per medicininį patikrinimą, ji pradėjo domėtis labai keistais dalykais - pastebėti pačius nereikšmingiausius dalykus. Užaugusi Amelija dirba kavinėje ir gyvena išnuomotame bute Monmartro rajone, bet jaučiasi labai vieniša. Tačiau ateina diena, po kurios viskas apsiverčia aukštyn kojom. Per televizorių pamačiusi reportažą apie tragišką princesės Dianos mirtį, Amelija paleidžia iš rankų buteliuko kamštelį, kuris nurieda iki kambario sienos ir išjudina iš vietos vieną plytą. Už jos mergina suranda senovišką dėžutę su nepažįstamo žmogaus nuotrauka, plastmasiniais kareivėliais ir kitokiomis smulkmenomis.
Per Nacių okupaciją Lenkijoje, aktorių trupė įpainiojama į kariškių lenkų misiją susekti vieną vokiečių šnipą.
La Manča – tipiškas Ispanijos kaimelis. Tokiuose kaimeliuose didžiąją gyventojų dalį sudaro moterys. Jos senatvės sulaukia vienišos, nes vyrai tokiose gyvenvietėse miršta jauni. Aistringoms moterims belieka pasitenkinti trumpomis laimės ir meilės akimirkomis jaunystėje, o sulaukus auksinio amžiaus – guostis prisiminimais.
Kelionės laike tęsiasi. Martis sėkmingai grįžta į savo laiką, tačiau netikėtai gauna laišką nuo daktaro Brauno. Pasirodo, kad jis – įstrigęs 1885-uosiuose. Taigi Martis keliauja į Laukinius Vakarus ir turi išgelbėti daktarą Brauną nuo mirties…