Lyg ir istorinis, siurrealistinis, trenktas, tragiškai linksmas epas, kuriame bandoma parodijuojant satyriškai apžvelgti „šalies, kurios nebėra“ – Jugoslavijos – pusės amžiaus istoriją. Antrojo pasaulinio karo metais pogrindininkai antifašistai Belgrade įsteigė ginklų fabrikėlį. Karas jau baigėsi, o jie vis dar tęsia savo veiklą. Visus tuos metus gyvenimas viršuje teka savo vaga, o „pogrindyje“ – savo. Markas tampa ryšininku su išoriniu pasauliu, bet kad pavojus jau seniai nebegresia, jis nepraneša, juk jis taip gerai jaučiasi būdamas tarpininku tarp dviejų pasaulių. Tik po 50 metų pogrindžio gyventojams pasiseka išsiveržti į paviršių, kur, pasirodo, vis dar vyksta karas. Vietoj įprastinio titro „Filmo pabaiga“ šis kūrinys baigiasi užrašu: „Ši istorija neturi galo“.
Tai istorija apie didį Amerikos generolą Patoną, kuris dalyvavo tiek I, tiek II pasauliniame kare. Jis gimė 1885-11-11 San Gabriel (Kalifornijoje),1909 metais baigė Vest Point karo akademiją. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare (vadovavo ką tik suformuotam Jungtinių Amerikos Valstijų tankų korpusui, kuris kovėsi Prancūzijoje). Per Antrąjį pasaulinį karą kariavo Maroke (1942), Sicilijoje (1943), vėliau vadovavo 3‑ajai armijai, kuri dalyvavo Sąjungininkų puolime Šiaurės Prancūzijoje (1944) ir Vokietijoje (1945). Pagarsėjo žaibišku tankų junginių reidu į Vokietijos gilumą (1945-02-03). Jis laikomas vienu gabiausių, bet ir prieštaringiausių Jungtinių Amerikos Valstijų karo vadų per II pasaulinį karą (pasižymėjo itin griežtais vadovavimo metodais; plačiai pagarsėjo atvejis, kai ligoninėje sumušė kareivį, kurį įtarė simuliuojant).
1942-ųjų žiema. Šeštoji vermachto armija kovoja sugriauto Stalingrado priemiesčiuose. Elitinis vokiečių kariuomenės būrys, pirmajame mūšyje praradęs pusę savo karių, tęsia sunkią kovą dėl išgyvenimo. Švilpiančios kulkos ir „katiušų“ staugesys, šaltis ir badas veda likusius kovotojus link beprotybės. Linija tarp gyvybės ir mirties tampa perregima. Praradę idealus fiurerio skelbiami šūkiai „laikytis iki galo“ įgauna visiškai kitokią, daug baisesnę prasmę...
1941 m. po kelių ekonomikos embargo mėnesių Japonija susiruošia pradėti karą su JAV. Ir pirmiausia nusitaiko į JAV karinio jūrų laivyno bazę Perl Harborą.
Dvi seserys įstoja į piramąją prefesionalaus beisbolo moterų lygą bei stengiasi atnešti jai sėkmę, nepaisant jų pačių asmeninės konkurencijos.
Antrasis pasaulinis karas. Vokiečių aviacija bombarduoja Angliją. Žmonės gyvena nuolatinėje baimėje. Tačiau viena moteris nesiruošia taikstytis su niūriais laikais. Ponia Henderson puikiausiai žino kaip pakelti tautiečių nuotaikas. Ji tiesiog nusiperka... teatrą. Netrukus jame prasidės neregėti vaidinimai, į kuriuos plūs minios reginių išsiilgusių anglų. Karas bus pamirštas. Ir nėra čia ko stebėtis, juk kiekvieną vakarą teatre šoks pusnuogės merginos. Gandai apie ponią Henderson sklis iš lūpų į lūpas...
Midvėjaus jūrų mūšis, įvykęs 1942 m. birželio 4-7 dienomis Ramiame vandenyne, istorikų laikomas vienu svarbiausių momentų, nulėmusių Sąjungininkų pergalę Antrajame pasauliniame kare. Praėjus pusmečiui nuo Perl Harboro užpuolimo, Japonijos jūrų laivynas smogė JAV pajėgoms Midvėjaus atole. Ko japonai nežinojo – kad amerikiečiai, iššifravę japonų pranešimus, juos įviliojo į pasalą. Keturias dienas trukusio mūšio metu buvo subombarduoti ir nuskandinti geriausi Japonijos kariniai laivai, žuvo daugiau nei 4000 elitinių japonų karių. Po šio smūgio Japonijos jūrų pajėgos taip ir nesugebėjo atsigauti.
Pulkininkas Viljamas Maknamara (vaid. Bruce Willis) patenka į vokiečių koncentracijos stovyklą. Jis nepasiduoda ir rengia pabėgimo planus, o jų įgyvendinimą palengvina koncentracijos stovykloje įvykdyta žmogžudystė. Žinodamas, kad kiekvieną akimirką gali žūti, Viljamas pradeda įgyvendinti apgalvotą pabėgimo iš stovyklos pragaro planą ir laukia tinkamo momento suduoti priešui atsakomąjį smūgį.