Lyg ir istorinis, siurrealistinis, trenktas, tragiškai linksmas epas, kuriame bandoma parodijuojant satyriškai apžvelgti „šalies, kurios nebėra“ – Jugoslavijos – pusės amžiaus istoriją. Antrojo pasaulinio karo metais pogrindininkai antifašistai Belgrade įsteigė ginklų fabrikėlį. Karas jau baigėsi, o jie vis dar tęsia savo veiklą. Visus tuos metus gyvenimas viršuje teka savo vaga, o „pogrindyje“ – savo. Markas tampa ryšininku su išoriniu pasauliu, bet kad pavojus jau seniai nebegresia, jis nepraneša, juk jis taip gerai jaučiasi būdamas tarpininku tarp dviejų pasaulių. Tik po 50 metų pogrindžio gyventojams pasiseka išsiveržti į paviršių, kur, pasirodo, vis dar vyksta karas. Vietoj įprastinio titro „Filmo pabaiga“ šis kūrinys baigiasi užrašu: „Ši istorija neturi galo“.
1942-ieji. Žilė, jauną belgą, SS areštuoja kartu su kitais žydais ir išsiunčia į koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Jis vos išvengia egzekucijos, prisiekdamas sargybiniams, kad jis ne žydas, o persas. Šis melas jį laikinai gelbsti, bet tada Žilė paskiriama, atrodytų, nepakeliama užduotis: išmokyti stovyklos virtuvę valdantį pareigūną Kauką persų kalbos, kuris, pasibaigus karui, svajoja atidaryti restoraną Persijoje (Irane). Žilė tenka išgalvoti kalbą, kurios nemoka, žodis po žodžio. Kai neįprasti dviejų vyrų santykiai pradeda kelti pavydą ir įtarumą, Žilė puikiai suvokia, kad vienas klaidingas žingsnis gali atskleisti jo apgaulę.
1944 metų vasara, Europoje dar siaučia Antrasis pasaulinis karas. Žydaitė dainininkė Reičel slapstosi Olandijos kaime. Kai subombarduoja jos slėptuvę, ji su grupele žydų bando barža pabėgti iš okupuotos teritorijos, tačiau jų laivas kaktomuša susiduria su nacių patruliu ir visi keleiviai žiauriai išžudomi. Gyva lieka tik Reičel. Po šio įvykio ji prisijungia prie olandų pasipriešinimo grupelės. Kad išgelbėtų kelis pasipriešinimo narius iš kalėjimo, ji užmezga romaną su aukšto rango vokiečių karininku Miunce. Tačiau operacija žlunga. Dabar moters gyvybei gresia dvigubas pavojus, nes pasipriešinimo bendražygiai kaltina ją išdavyste.
1944 metai, vakarų frontas. Vokiečių būrys traukiasi ir apsistoja prieštankiniame bunkeryje, kuris įrengtas plačioje tankaus miško provėžoje. Kareiviai suvokia, kad turi nedaug šansų išgyventi. Tačiau tuo metu juos labiausiai baugina tai, kas yra bunkerio tuneliuose. Sunkiausia kova su priešu, kuris yra nematomas.