XIX amžiaus vidurys. Nebylė Ada išteka už Naujojoje Zelandijoje gyvenančio Stiuarto ir palieka gimtąją Škotiją tik su dviem brangenybėmis – dukterimi Flora ir numylėtuoju pianinu. Stiuartas atsisako nugabenti pianiną į namus ir palieka numestą ant kranto. Nuo šešerių nekalbanti Ada sugeba išreikšti vyrui savo neapykantą. Šiai stipriai moteriai tylėjimas – ne visada sutikimo ženklas. Ji viską girdi, tačiau su aplinkiniais bendrauja rašteliais ir muzika. Kokie iš tiesų jausmai kunkuliuoja šios tvirtos moters viduje, suvokia gal tik jos mažoji fantazuotoja duktė Flora. Laukinį primenantis Stiuarto kaimynas Beinsas nusiperka pianiną, kuris Adai atstoja balsą. Moteris gali atgauti instrumentą, tačiau turi ateiti į kaimyno namus ir išmokyti jį groti. Šios pamokos panardina filmo veikėjus į tikrą aistrų verpetą...
Neprilygstamojo vizionieriaus Timo Burtono kultinio kino filmo „Beetlejuice“ (pas mus dar žinomo pavadinimu „Vabalų sultys“) bent vyresniems kino mėgėjams pristatinėti tikrai nereikia. Jam pasirodžius 1988-aisiais, dabar jau legendinio režisieriaus karjera tiesiog šovė į viršų. Toje siaubo komedijoje demonas-išdaigininkas Bytldžiusas dviejų „šviežių“ dvasių užsakymu bandė išvaryti iš jų namo žmonių-naujakurių šeimą. Tęsinio laukti teko gan ilgai, tačiau ne veltui – linksmoji kompanija sugrįžta su galingu pastiprinimu!
Kiekviename mieste yra namas, apie kurį pasakojami siaubingi dalykai. Suaugusieji kalba apie jį pašnibždomis, o kaimynų vaikai aplenkia kaip įmanoma didesniu lanku. Nuo tokių namų dvelkia vėsa bei mirtimi. Ir vargu ar atsirastų drąsuolis, kuris, net ir susiląžinęs, išdrįstų priartėti prie šios baisios vietos nakties glėbyje. Tačiau atsitiko taip, kad vienąsyk pats paprasčiausias dešimtmetis berniukas peržengė šio namo slenkstį. Košmarą, kurį herojui teks patirti, sunku nupasakoti žodžiais.