Antrojo pasaulinio karo metai nacių okupuotoje Baltarusijoje šešiolikmetis vaikinukas Fliora išeina į mišką partizanauti. Jis dar visai vaikas, bet jo užmojis aiškus ir paprastas – nugalėti priešą. Pamatęs karo žiaurumus, praradęs artimuosius, norėdamas atkeršyti už visą kaimą, vaikinas ne tik subręsta, suvyriškėja, bet ir… pasensta. Pražyla ir susiraukšlėja. Filmas apie tai, kaip karas sunaikina žmones ne tik fiziškai, bet ir psichiškai.
4-ojo dešimtmečio Praha. Karelas Kopfrkinglas, sentimentalus krematoriumo darbuotojas, tiki, kad kremavimas yra šventa jo misija, o įkvėptas budizmo teigia, jog mirtis yra tikriausias išsivadavimas iš žmogiškųjų kančių. Užsikrėtęs antisemitinėmis idėjomis Kopfrkinglas fanatiškai susitapatina su tariama savo vokiška kilme ir pats imasi įgyvendinti ambicingą geresnės ateities viziją.
Vieną snieguotą naktį keistas vyras sutvarstytu veidu ir tamsiais akiniais nuo saulės išsinuomoja kambarį „Liūto galvos“ viešbutyje. Viešbučio savininkams nerūpėjo paslaptingas svečias, kol jis nesukėlė muštinių ir nesumokėjo už nuomą. Planuodamas išmesti triukšmingą skolininką pro duris, ponas Holas pakyla į triukšmautojo kambarį, už ką tuoj pat nuridenamas laiptais žemyn. Viešbučio savininkai nė neįtarė, kad įsileido daktarą Džeką Grifiną – talentingą chemiką, atradusį nematomumo paslaptį.
Staiga užklupę siaubingi kataklizmai sunaikino visus civilizacijos pasiekimus: Žemėje neliko nei elektros energijos, nei augmenijos, nei maisto. Neturėdami ką valgyti, žmonės pamažu virsta kanibalais, medžiojančiais silpnesniuosius. Tėvas su mažamečiu sūnumi, išgyvenę ir vis dar išsaugoję sveiką protą, pėsčiomis keliauja į pietus, vildamiesi, kad ten bus bent jau šilčiau. Įgimtas vaiko gerumas, smalsumas ir gebėjimas džiaugtis nuolat primena vyrui, dėl ko jis nepaisydamas nuovargio ir kelyje tykančių pavojų privalo eiti toliau.
Liuisas dar mokykloje pamilo Veną, tad nenuostabu, kad, vos tik jai prasitarus trokštančiai vasaros atostogų grįžti namo, jis nusiperka automobilį ir skuba jos parsivežti. Pakeliui Liuisas iš kalėjimo ištraukia savo brolį Fulerį. Tikras nenuorama įsiprašo keliauti drauge. Broliai netrukus susigalvoja pramogą – radijo ryšiu bendrauja su sunkvežimių vairuotojais.
Laura atsiduria psichiatrijos ligoninėje, persekiojama paralyžiuojančios Baubo baimės, apėmusios ją vaikystėje, kai jos akyse buvo nužudyti tėvai. Kai ji atsigula į ligoninę, kiti ligoniai pradeda mirti siaubingomis mirtimis, atspindinčiomis jų baimes ir fobijas. Visi šie įvykiai priverčia Laurą patikėti, kad Baubas vėl sugrįžo...