Labiausiai nutolęs Jupiterio palydovas - čia apsigyveno nuo civilizacijos bėgę žmonės, taip pat čia apsigyveno didžiausi nevykėliai, nepritapę dideliuose miestuose...

Seniai seniai, kai žemėje lakstė dinozaurai, mamutai ir kitokios nesąmonės, mūsų pro-pro-pro-pro-protėviai gaminosi ginklus iš akmens ir medžiojo triušius. Na, bent jau viena gentis taip darė. Gimtoji Dago gentis. Pats Dagas buvo šiek tiek keistas vaikinas. Jam, pavyzdžiui, kildavo klausimai apie tai, kodėl medžiojami tik triušiai, o ne didesni gyvūnai. Mėsos juk būtų daugiau? Tačiau vieną dieną juos užgriūva kur kas didesnės bėdos. Dago gentį su savo chebra užpuola kažkoks iki tol nematytas pasikėlęs bičas ir pompastiškai paskelbia apie Akmens amžiaus pabaigą ir Bronzos amžiaus pradžią. Nespėjęs išsiaiškinti, kas, po perkūnais, yra toji bronza, Dagas su gentainiais paimamas į nelaisvę ir nugabenamas į pagrobėjo miestą. O ten jau prasideda tokie stebuklai, kokių nei Dagas, nei jo bičiuliai net sapnuose neregėjo.

Karingų ateivių Saiklosų rasei Žemė šiandien tėra naudingų išteklių telkinys. Žmonės – padarai, kurie galėtų padėti tuos išteklius susirinkti. Saiklosai nekantrauja, kada tai įvyks – tuomet bus galima dingti iš visų užmiršto Visatos kampelio ir sunaikinti kadaise Žydrąja vadintą planetą. Tačiau Žemėje atsiranda herojus, kuris primins paskutiniams žemiečiams jų šlovingą praeitį...