Studentas Robertas susipažįsta su ekscentrišku Brunu. Robertas turi ruoštis egzaminams, bet vietoje to su nauju pažįstamu keliauja į Toskaną ir Romą. Keliaudami pagrindiniai herojai susipažins su ne mažiau įdomiais žmonėmis, aplankys artimuosius ir galės permąstyti kai kuriuos gyvenimo momentus. Robertas mano, kad Brunas tikrai laimingas dėl savo nerūpestingumo. Tačiau šis sugebės draugui įrodyti, kad ne viskas žmogaus gyvenime priklauso nuo pinigų ar gražių moterų.

Beldžiant į dangaus vartus – 1997 m. vokiečių režisieriaus Thomas Jahn filmas. Jo pavadinimas kilęs nuo Bobo Dilano dainos, originaliai kurtos 1973 m. vesternui „Patas Garetas ir Bilis Kidas“. Filme du pagrindiniai veikėjai – Martin Brest ir Rudi Wurlitzer – susitinka onkologinėje ligoninėje, abu ką tik sužinoję, kad nepagydomai serga vėžiu. Išgėrę tekilos, jie nusprendžia pabėgti iš ligoninės ir važiuoti pamatyti jūrą. Bėgdami pavagia automobilį, kuris, kaip vėliau paaiškėja, priklauso pogrindinio pasaulio bosui.

Didžiojo nuosmukio metu viską praradusi, vieniša moteris leidžiasi į kelionę po Jungtinių Amerikos valstijų vakarus, gyvendama tarsi šių dienų klajoklė – savadarbiame namelyje ant ratų. Po ekonominio mažo Nevados miestelio žlugimo, Fern susipakuoja savo mantą į furgoną ir leidžiasi į kelią, tyrinėdama gyvenimą už įprastos visuomenės ribų, kaip šiuolaikinis klajoklis. Trečiajame režisierės Chloé Zhao vaidybiniame filme vaidina tikri klajokliai - Linda, Svankė, Bobas – kaip Fern mentoriai ir bendražygiai, nukeliantys ten, kur niekada nebuvote, supažindina su nuostabiais žmonėmis, apie kuriuos mažai ar nieko nežinojote, ir palieka jus kupinus jausmų, kurių galbūt nejutote, bet džiaugiatės šia kelione ir joje pasikeitėte. Vienas iš dalykų, kuriuos šiame gyvenime labiausiai mėgsta klajokliai, yra tai, kad nėra galutinio atsisveikinimo. Sutinki šimtus žmonių ir niekada neatsisveikini. Klajokliai tiesiog sako „pamatysiu tave kelyje“.