Vieną vėlų vakarą Sofijos dėmesį nuo knygos atitraukė lauke pasigirdę keisti garsai. Nors Sofija žinojo, kad naktį nedera kelti kojos iš lovos, smalsumas nugalėjo. Prisiartinusi prie lango ir dirstelėjusi į užmigusį miestą, mergaitė sustingo iš siaubo: gatvėje ji pamatė didžiulį milžiną. Nors iš karto stryktelėjo atgal į lovą, jau buvo per vėlu: milžinas ją pastebėjo. Įsivaizduokite mergaitės nuostabą, supratus, jog milžinas visai ne toks baisus, koks atrodo. Netgi priešingai – yra geraširdis, mielas, taikus ir draugiškas. Priešingai kitiems milžinams, kurie yra baisūs, pikti ir, tiesą sakant, kartais netgi valgo mažus vaikus. Blogiausia, kad blogieji milžinai vis labiau skverbiasi į žmonių pasaulį. Sofija kartu su naujuoju draugu sutaria, kad toliau taip tęstis nebegali ir iškeliauja į pavojingą, nuotykių kupiną žygį, užsibrėžę tikslą išvyti piktuosius milžinus ten, iš kur jie atkeliavo.

Siaubą keliančiame postapokaliptiniame pasaulyje viešpatauja kraujo ištroškusios gaujos. Nina ir Markas klajoja po šalį ir iš paskutiniųjų stengiasi surasti saugų prieglobstį. Tik dirbdami išvien jiedu pajėgs išgyventi.