„Haris Poteris ir mirties relikvijos 2" - tai paskutinis nuotykis „Hario Poterio" filmų serijoje. Nekantriai lauktas filmas yra antroji iš dviejų pilno metražo filmų dalių. Didingame finale mūšis tarp gėrio ir blogio jėgų burtininkų pasaulyje perauga į visuotinį karą. Dar niekuomet ant kortos nebuvo pastatyta tiek daug. Niekas nėra saugus. Tačiau būtent Hariui Poteriui teks paaukoti didžiausią auką nenumaldomai artėjant kulminacinei kovai su valdovu Voldemoru. Šioje kovoje išsispręs viskas.
Haris, Ronis ir Hermiona eina Dumbldoro pasiųstu taku – surasti visus Horokrusus, bei juos sunaikinti. Tačiau tai nebus taip lengva. Haris, Ronis ir Hermiona yra nusikaltusieji teismui, nuo tada kai Mirties Valgytojai užgrobė Magijos Ministeriją. Buvo pasiūlyta 10 tūkst. galeonų suma tam, kuris suras ir įduos Harį Mirties Valgytojams, kad Voldemortas galėtų jį nužudyti. Haris nežino, kaip atrodo Horokrusai, kur jie yra, ir neturi jokių minčių, kaip juos sunaikinti. Kol H.Poteris yra šioje kelionėje, jis kartkartėmis jaučia Voldemorto mintis ir gali matyti, jog Tamsos Valdovas taip pat išvykęs kelionėn. Skirtumas tik tas, kad jis ieško lazdelės apie kurią Haris dar nėra girdėjęs. Vaikinui šiek tiek pašniukštinėjus, pėdsakai atvedė jį prie paslaptingos istorijos apie "Mirties Relikvijas". Taigi, kol Haris ieško Horokrusų ir mokosi apie "Mirties Relikvijas", jis atsiduria dar didesniam pavojuje, kokiame tik kada buvo. Ir kuomet pavojus suskamba, žmonės miršta...
Arielė, jauniausia karaliaus Tritono dukra, yra nepatenkinta savo gyvenimu jūroje. Jai atrodo, kad ji priklauso žmonėms, tad dažnai ginčijasi su tėvu apie tuos „barbariškus žuvų rijikus“. Savo norų įgyvendinimui Arielė sudaro sutartį su Ursula, jūrų ragana. Tačiau ši undinėlei ir jos tėvui yra numačiusi nekokį likimą.
Visų gerai žinoma istorija apie princesę Aurorą. Piktoji ragana Malefisentė prakeikia karaliaus dukterį Aurorą, nusiųsdama siaubingą prakeiksmą. Karalius, bandydamas išvengti tokios lemties, atiduoda savo dukterį trijų gerųjų fėjų priežiūrai.
Nugalėjęs piktą drakoną, išlaisvinęs nuostabią princesę, sukūręs šeimą ir išgelbėjęs uošvio karalystę, Šrekas ima nuobodžiauti. Jis jau nebe tas piktas žalias žmogėdra, nuo kurio neatsisukdami bėgdavo drąsiausi vyrai, o pareigingas šeimos vyras. Anksčiau sapnuodavęsis tamsiausiuose košmaruose, dabar Šrekas dalija autografus ant žemdirbių šakių ir dalgių. Nebeapsikentęs tokio gyvenimo, Šrekas paprašo vieno paslaptingo nykštuko grąžinti jam jausmą tų dienų, kuomet jis buvo jaunas, laisvas ir nepriklausomas pelkėje gyvenęs žmogėdra. Deja, norai nebūtinai pildosi būtent taip, kaip mes įsivaizduojame. Šrekas susivokia patekęs į kažkokią keistą realybę, kurioje karalystės valdovas – tas pats piktasis nykštukas, žmogėdras medžioja visi kas netingi, jiedu su Fiona apskritai niekuomet nebuvo susitikę, Asiliukas jo taip pat nepažįsta. Dabar tik nuo Šreko priklauso, ar pasaulis sugrįš į normalias vėžes.
Šių dienų Manhetene tarp stiklinių dangoraižių gyvenantis meistriškas burtininkas Baltazaras Bleikas bando apsaugoti miestą nuo savo mirtino priešo. Mat burtus itin gerai išmanantis Maksimas Hovartas turi išties velniškų planų, kam privalo tarnauti Niujorkas. Įveikti Maksimo bei jam į pagalbą stojusio iliuzionisto kėslus – ne vieno žmogaus darbas. Baltazaras imasi dairytis mokinio. Jis pasamdo iš pirmo žvilgsnio paprastą vaikiną, vardu Deivas Stutleris. Skeptiškai nusiteikęs Deivas iš pradžių visai nenori įsitraukti į šią neiaiškią istoriją. Galiausiai sutikęs padėti burtininkui jis pradeda mokytis sudėtingo kerėjimo meno ir magijos mokslo.