Atsidūręs niekšingo sąmokslo taikinyje, jaunasis Edmondas Dantesas savo vestuvių dieną suimamas už nusikaltimą, kurio nepadarė, ir įkalinamas niūrioje Ifo tvirtovėje. Po keturiolikos metų baisiomis sąlygomis praleistų salos kalėjime, jam galiausiai pavyksta pabėgti. Pasivadinęs grafu Montekristu dabar jis siekia negailestingai atkeršyti visiems savo nelaimių kaltininkams. Brangiausias 2024-ųjų metų prancūzų filmas paremtas jaunimo literatūros klasiko Alexandre‘o Dumas epu „Grafas Montekristas“, kuris kartu su romanu „Trys muškietininkai“, laikomas geriausiu autoriaus darbu ir dažnai įtraukiamas į visų laikų geriausių romanų sąrašus.
Pagrindinis filmo veikėjas Bruno yra paprastas aštuonmetis berniukas, nacių pareigūno sūnus. Smalsaus ir guvaus (kaip ir visi aštuonmečiai) Bruno pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, kuomet jo tėvas paaukštinamas: vietoje „užstalinio“ darbo Berlyne paskiriamas vadovauti vienai iš daugybės mirties stovyklų. Iš pradžių naujoje vietoje Bruno pastebi atšalusius tėvų santykius, stebisi, kodėl jam neleidžiama lankytis teritorijoje, aptvertoje spygliuota viela, susidraugauja su, jo akimis, keistai besielgiančiu žydų berniuku Šmule. Tačiau pamažu, detalė po detalės, prieš žiūrovo akis išauga įtampa, melas, nepasitikėjimas, baimė ir siaubas. Šalia suaugusiems daugiau mažiau puikiai žinomos Holokausto istorijos, šiame filme nenuobodžiaus ir vaikai: pamažu auganti dviejų berniukų draugystė (jiems patiems to nežinant, neturinti ateities) nuspalvinta detalių apie amžinuosius dalykus, iškylančius virš suaugusiųjų ambicijų, iškreipto laimės siekimo, godumo ir tos pačios baimės.
Pilietinio karo veteranas sutinka vežti mergaitę, prieš kažkiek metų pagrobtą kajovų, jos tetai ir dėdei. Keliaudami šimtus mylių jie susiduria su mirtinais pavojais, ieškant vietos, kurią kiekvienas galėtų vadinti namais.
Ketvirtojo XVII a. dešimtmečio Amsterdamas. Jauna našlaitė Sofija (aktorė Alicia Wikander), globojama vienuolyno vyresniosios (akt. Judi Dench), prievarta ištekinama už vieno turtingiausių miesto pirklių Cornelio Sandvoorto (akt. Christoph‘as Waltz‘as). Turtus pirkliui padėjo susikrauti Amsterdamą apėmusi tulpių karštinė. Tuo metu naujos nuostabaus grožio gėlės kaitino vaizduotę ir plėšė pinigines. Už vieną retos rūšies tulpės svogūnėlį karštinės piko metais (1637 m.) buvo mokamos sumos, dešimt kartų viršijančios metines nagingo amatininko pajamas. Besididžiuodamas jauna gražia žmona, pirklys užsako nutapyti jos portretą. Tarp neturtingo, bet talentingo dailininko Jano (akt. Dane‘as DeHaan‘as) ir jaunosios Sofijos netrukus įsiplieskia meilė. Jaunuoliai priversti slapstytis ir vogti retas švelnumo akimirkas, nes puikiai supranta, kad paprasčiausiai pabėgti nepavyks.