Hansas (Harry Earles) įsimylį oro trapecijos atlikėją Kleopatrą (Olga Baclanova). Kleopatra tik naudojasi jo dėmesiu dėl pramogos ir turi romaną su Herakliu (Henry Victor). Netrukus porelė išgirsta apie didelį Hanso palikimą ir nusprendžia jį pasisavinti. Kleopatrai tik reikės ištekėti už neūžaugos ir jį nunuodyti. Kadangi filmas vyksta tokioje avangardinėje aplinkoje, čia sutiksime begalę keistų personažų, kaip žmogų-skeletą, Siamo dvynes, bekojį žmogų, barzdotą moterį, asmenį turintį vyriškų ir moteriškų bruožų, protiškai atsilikusį "mažagalvį" su išplėstu veidu, žmogų-liemenį, kuris neturi nei rankų, nei kojų ir begalę kitų. Filmas tiesiog nenustoja į ekraną mėtyti vis keistesnes asmenybes laikui bėgant. Gal kas galvoja, kaip jiems pavyko padaryti tokį įtikinama grimą? Atsakymas paprastas, visi šiame filme pavaizduoti keistuoliai yra tikri išsigimėliai, užtat čia ir išryškėja filmo dokumentikos dalelės.
Žymaus režisieriaus, filmų su specialiaisiais efektais meistro, Roberto Zemeckio juodojo humoro komedija apie stebuklingąjį jaunystės eleksyrą. Jo paragavusios poniutės vėl tampa žaviomis būtybėmis, galinčiomis gyventi amžinai. Tačiau viską aukštyn kojom apverčia juodas pavydas ir baisi neapykanta...
Aleksas kartu su visais klasės draugais rengėsi keliauti į Paryžių. Tačiau prieš pat skrydį jis išvysta keistą viziją – lėktuvas, nespėjęs pakilti, susprogsta. Visi jame buvę keleiviai žūsta. Susijaudinusį Aleksą išveda iš lėktuvo. Drauge su juo išlipa ir keli klasės draugai. Netikėtai viskas įvyksta taip, kaip matė Aleksas. Išsigelbėję bičiuliai džiaugiasi, kad jiems pavyko išvengti mirties. Tačiau džiūgauti dar per anksti. Netikėtai jie vienas po kito miršta.
Vieno iš kalėjimo kaliniai, laikomi patys pavojingiausiais pasaulyje. Su jais negalima susitarti, jų negalima perauklėti. Kartą, negailestingus niekšus nusprendžia pamokyti. Juos iškviečia į tolimą salą ir nurodo tikslą – išgyventi. Praėjus nedaug laiko, žmogžudžių grupė supranta, kad tikslas nepasiekiamas, kadangi jie toje negyvenamoje saloje – ne kas kitas kaip taikiniai. Atsidarė medžioklės sezonas ir dabar žmonės, kurie anksčiau galėjo nei už ką vienas kitam perkąsti gerkles turi susivienyti, kad jiems patiems nieko neperkąstu...
1974–ųjų lapkričio 14–osios vakarą Safolko policijos nuovadoje suskambo telefonas. Drebantis balsas kitame ragelio gale pranešė apie klaikias žudynes Amitvilyje, Oušeno aveniu 112-tame name. Atvykę į nusikaltimo vietą, detektyvai rado negailestingai išskerstus šešių žmonių kūnus. Vienintelis likęs gyvas šeimos narys Ronaldas Defo Jaunesnysis po kelių dienų prisipažino nužudęs savo tėvus ir brolius su seserimis. Į klausimą, kodėl jis tai padarė, vaikinas atsakė, kad jam žudyti liepė balsai, sklindantys iš namo sienų.