“Gyvenimas yra gražus” yra kaip du filmai: pirmame pasakojama jauno žydo Guido (Roberto Benigni) istorija. Guido, kaimo prasčiokas, atvyksta į miestelį dirbti pas savo dėdę viešbutyje. Eina 1939-ieji, fašizmas Italijoje vis labiau stiprėja ir pasirodo pirmosios antisemitizmo apraiškos. Tačiau Guido politika nerūpi: jis įsimyli jauną mokyklos mokytoją Dorą (Nicoletta Braschi, tikroji Benigni žmona) ir pasitelkęs visą savo padūkusį žavesį ir sėkmę užkariauja jos ranką ir širdį (nepaisant to, kad Dora jau buvo susižadėjusi). Guido ir Dora sukuria nuostabią šeimą ir jiems gimsta puikus sūnus. Dabar prasideda antras filmas, veiksmas vyksta koncentracijos stovykloje. Guido ir jo sūnus Giosue (Giorgio Cantarini) yra ištremiami. Dora įlipa į ta patį traukinį, tuo įrodydama, kad jai šeima svarbiau už asmeninę laisvę. Tėvas nenori sakyti sūnui, kodėl jie pateko į šitą mirties stovyklą ir kodėl jis negali būti kartu su mama, todėl sugalvoja tokią gudrybę...
Filmas skirtas režisieriaus A. Tarkovskio motinos Marijos Višniakovos atminimui. Rusų rašytojas Andrejus Gorčakovas atvyksta į Italiją studijuoti XVIII amžiaus kompozitoriaus Pavlo Sosnovskio biografijos. Drauge su palydove ir vertėja Eudženija jiedu keliauja po šalį. Rusas paskendęs savo mintyse, vertėja apimta keisto ilgesio. Greitai Gorčakovas ima suvokti, kad šio kompozitoriaus istorija – iš dalies ir jo paties: Italijoje jis ima jaustis svetimas, o grįžti namo jau nebegali. Jį apima nepakeliamas ilgesys, sunkus kaip liga...
Emigrantas iš mažos Rytų Europos šalies Viktoras Navorskis nusprendė pasislėpti nuo karo siaubų Amerikoje. Tačiau tą pačią akimirką, kai lėktuvas nusileido Niujorko oro uosto terminale, ta šalis buvo nušluota nuo žemės paviršiaus ir pripažinta neegzistuojančia. Tai reiškia, kad žmogaus pasas ir kiti dokumentai tapo negaliojančiais. Neturėdamas asmenybės ir namų, Victoras Navorskis apsigyvena tiesiog oro uosto pirmajame terminale.
Nelaiminga sutuoktinių pora bando rasti bendrą kalbą ir supratimą poilsiaudami Neapolyje. Besidalindama tik šaltu buvimu kartu, Aleksandras (George Sanders) ir Katherine Joyce (Ingrid Bergman), anglų pora, keliauja į Neapolyje esančią paveldėtą vilą. Ant skyrybų slenksčio, nei iš vienos pusės nesant atšilimui, jie nusprendžia praleisti likusį kelionės laiką atskirai. Katherine lankosi muziejuose ir istorinėse vietose, o tuo tarpu Aleksandras vyksta į Kaprio salą atsipalaiduoti. Vis dėlto atostogų metu sutuoktinių gyvenimuose įvyksta pasikeitimai.
Pagal Isako Dineseno (Isak Dinesen) knygą. Įspūdingas meilės trikampis senojoje Afrikoje. Garsios šeimos dukra Karen išteka už turtingo barono, pažadėjusio jai baronienės titulą ir amžiną meilę Afrikos plantacijoje. Baronas, kaip paaiškėja, besąs išlaidūnas, girtuoklis ir svetimoteriautojas. Argi galima jį lyginti su netikėtai pasirodžiusiu paslaptingu Afrikos medžiotoju.
"Narkotikų kelias" – tai intriguojanti, įtampos kupina kriminalinė drama, kurioje meistriškai ir realistiškai atskleidžiami narkotikų kontrabandos užkulisiai. Kartą stojus į šį kelią, sunku pasukti atgal. Niekam nepavyks išsisukti "švariam"...
Įvykiai klostosi 1915 metais. Du armėnų broliai Aramas ir Asaturas, kurie nematė vienas kito 20 metų, trokšta susitikti. Vienas iš jų, klestintis gydytojas, emigravo į Veneciją ir vedė italų grafienę, kitas - žemvaldys mažame Anatolijos miestelyje, kur jį gerbia ir myli ne tik įtakinga armėnų bendruomenė, bet ir vietinė turkų valdžia. Asaturas su šeima ketina persikelti iš Venecijos į Anatoliją. Aramas ruošiasi brolio atvykimui. Jis atstato senovinį namą, vadinamą „Vyturio lizdu“. Šiame name prabėgo jų vaikystė ir jaunystė, ten jie užaugo ir mokėsi kovoti su gyvenimo sunkumais. Bet šiam susitikimui nelemta išsipildyti. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Italija uždarė visas sienas, o turkų armija gauna įsakymą sunaikinti armėnų šeimas.