Asmens sargybinis − japonų kino režisieriaus Akiros Kurosavos 1961 m. pastatytas juodai-baltas gangsterių džidai-geki filmas. Vienišas samurajus atvyksta į dviejų nusikaltėlių grupuočių valdomą miestelį, kuriame kenčia silpni ir dori žmonės.

Kvapą gniaužiantys filmo vaizdai filmuoti Everesto papėdėje, Tibete ir Italijos Alpėse, o scenarijų juostai parašė kino žiūrovams puikiai pažįstami Mark Medoff ("Children of a Lesser God") ir Oskaru apdovanotasis Simon Beaufoy ("Lūšnynų milijonierius"). Žmonijos pastangos įveikti aukščiausio planetos kalno viršūnę įkvepia ir kino kūrėjus. Rež. Baltasar Kormakur ("Du ginklai", "Kontrabanda") juostoje pasakojama apie dviejų ekspedicijų kelionė į viršūkalnę siaučiant tokiai sniego audrai, kokios alpinizmo entuziastams dar nėra tekę patirti...Atšiauriausios gamtos stichijos epicentre herojai akis į akį susidurs su protu sunkiai suvokiamomis aplinkybėmis, kurių akistatoje jie turės pripažinti, jog ilgai puoselėti jų siekiai ir svajonės virto nuožmia išgyvenimo kova.

Atšiaurioje Minesotoje, kaimynystėje gyvena du senukai. Iš nuobodumo jie erzina vienas kitą, krėsdami juokingus keršto pokštus. Kai šalia jų gyventi atsikelia žavinga dama Ariel, senukai pradeda varžytis tarpusavyje dėl jos dėmesio, o gal ir meilės.

1956-aisiais JAV pasirodė pirmoji įgarsinta L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ ekranizacija. Ankstesnės trys buvo sukurtos nebyliojo kino epochoje. Filmo žvaigžde tapo Odri Hebern, ekrane įkūnijusi Natašą Rostovą. Kai pasirodė šis filmas, aktorei buvo 27-eri. Miniatiūrinė Odri sugebėjo perteikti L.Tolstojaus herojės vidinio pasaulio sudėtingumą. Ir dabar, dar sykį pažiūrėjus filmą su O.Hebern ir palyginus jį su kitomis „Karo ir taikos“ ekranizacijomis, galima dar kartą įsitikinti, kad amerikietė aktorė perprato rusės Natašos Rostovos charakterį, perėmė įpročius, pažvelgė į savo personažo sielos gelmes ir išreiškė jos meilę. Nors 1956 metų „Karo ir taikos“ ekranizacija vis sensta, savo žavesio nepraranda. Priešingai, tai retro filmas, kurį galima su malonumu žiūrėti dar ir dar kartą ir vėl pasiduoti pagrindinės herojės, vaidinamos O.Hebern, žavesiui.

Peliukas Stiuartas lekia savo mašinėle iš mokyklos ir staiga pamato sužeistą paukštę Margalo. Ją medžioja gigantiškas paukštis Falkonas. Tik didvyriškų Stiuarto pastangų dėka Margo išvengia mirties. Saugiausia vieta mieste – Litlių šeimos namai. Peliukas ir Margalo tampa geriausiais draugais. Bet staiga Margalo pradingsta, o kartu su ja ir Ponios Litl sužadėtuvių žiedas su deimantu. Visą Litlių šeimą įvykiai pribloškia. Stiuartas mano, kad paukštę pagrobė Falkonas, todėl kartu su kate Snoubele pradeda paukštės paiešką. Ieško jos visur, kol Snoubelės draugas Montė padeda išsiaiškinti, kur ji yra.

Pašėlęs mokslininkas, kurio sukurtas daiktų mažinimo lazeris kadaise pavertė vabalėlio dydžio nykštukais ketvertą vaikų, dabar sukūrė tokį lazerį, kuris padidina. Ir vėl per mokslininko išsiblaškymą lazerio spindulys pataikė ne ten, kur reikia. Dvejų metų amžiaus sūnelis virto 15 metrų ūgio išdykėliu, o prisilietęs prie aukštos įtampos laidų užaugo dar dvigubai!