„Amarcord“ neretai vadinamas autobiografiškiausiu Federico Fellini filmu. Pats režisierius jį ne sykį pristatė kaip savo jaunystę atspindinčią kino novelę. Gimtuoju italų kino autoriaus dialektu „amarcord“ reiškia „Aš prisimenu“. Fellini pasakoja apie savo paauglystės metus Italijoje. Ketvirtojo dešimtmečio miestelis, valdomas fašistų valdžios, pilnas gyvų personažų, keistuolių ir svajotojų. Filme nėra siužeto, bet yra vaikiškos atminties nuotrupos, suvienytos į didžiulės nostalgijos ir nacionalinės sielos paieškos mišinį. Režisieriaus alter ego tampa žavus šviesiaplaukis jaunuolis Titas. Tačiau visi asmeniški prisiminimai ir išgyvenimai perkurti, transformuoti ir įvilkti į sapnų bei fantazijos rūbą. Realūs įvykiai pinami su tais, kurie tik galėjo įvykti, arba su tais, kurie tik įsivaizduojami buvę.
Šešiolikmetė Džuno ir jos draugas prisižaidė – po pasilinksminimo mergina tapo nėščia. Visi rūpesčiai yra užkraunami būsimai mamytei, kuriai abortas nėra priimtinas. Vienintėlis racionalus sprendimas - perleisti kažkam savo kūdikį...
Problematiškame Berlyno rajone paaugliams gyvenimas nėra itin dėkingas. Kasdien jiems tenka laviruoti tarp mažumų grupuočių, smurto, nusikaltimų ir siekti išgyventi. Geriausių draugų grupelė – Lukas, Julius, Džinas ir Sančezas – vieną dieną atsiduria nepavydėtinoje situacijoje. Netyčia papuolę į konfliktą su arabų grupe, vaikinai tampa skolingi 500 eurų, o skurdo nualintame rajone tai yra itin dideli pinigai. Ir taip ketveriukės galvose gimsta ypatingai pavojingas ir labai kvailas planas, kaip ne tik gauti pinigų skolai sumokėti, bet ir apskritai tapti turtingais. Ir būtent šis planas bei sunkios gyvenimo aplinkybės išbandys ne tik jų draugystė, bet ir juos pačius.