Feodalinėje Japonijoje per kruviną karą tarp klanų du bailūs ir godūs valstiečiai, pralaimėjusios armijos kareiviai, susiduria su paslaptingu vyru, kuris nuveda juos į kalnuose paslėptą tvirtovę.

Mažoji Čijo ramiai augo neturtingame žvejų kaimelyje, kol nelemtą dieną jos šeimos neištiko nelaimė – mirė Čijo motina. Našliui tėvui teko nepavydėtina dalia auginti dvi dukras. Nebegalėdamas mergaičių išmaitinti tėvas parduoda jas į Kiotą. Čia prasideda seserų vargai. Palydėtos į didmiestį įtakingo Pirmininko vyresnioji Čijo sesuo patenka tiesiai į žemiausio rango viešnamį, o vos devynerių sulaukusiai Čijo pasiseka – ji atsiduria vienuose garsiausių geišų namų ir patenka į šeimininkės – Motinėlės globą. Mergaitė tampa tarnaite, dirbančia tik už maistą ir stogą virš galvos, kol vyresnioji nenuspręs, kad ji tinkama tapti geiša.

Prieš šešiasdešimt metų JAV ir Japonijos armijos susitiko Ivo Džimos saloje. Po kelių dešimtmečių keli šimtai laiškų buvo iškasti iš kietos Ivo Džimos žemės. Šie laiškai suteikia balsus ir veidus saloje kovojusiems vyrams bei išskirtiniam jų generolui. Japonų gynybai vadovauja Generolas Tadamichi Kuribayashi. Su nedidelėmis gynybos pajėgomis, kurias iš esmės sudarė tik japonų kareivių ryžtas ir vulkaninis salos peizažas, beprecedentė Generolo Kuribayashi taktika lemia netikėtą posūkį kare. Jo dėka mūšis, iš kurio amerikiečiai tikisi greitos ir lengvos pergalės, virsta herojiška ir sumania kova, trukusia net 40 dienų. Beveik 7000 amerikiečių karių žuvo Ivo Džimoje. 20 000 japonų karių krito kovoje. Juodas Ivo Džimos smėlis sugėrė jų visų kraują, tačiau pasiaukojimas, jų pasipriešinimas, jų drąsa ir užuojauta išliko gyvi jų laiškuose, siųstuose namo.