Filmas nufilmuotas pagal tikrus įvykius, kurie įvyko Japonijoje 20-aisiai metais. Šuo kiekvieną dieną išlidėdavo ir pasitikdavo savo šeimininką. Šeimininkas netikėtai mirė, tačiau šuo 9-ius metus kiekvieną vakarą ateidavo jo pasitikti ir laukdavo iki paskutinio traukinio. Vėliau japonai, pastatė jam paminklą toje vietoje, kur jis laukdavo savo šeimininko. Pats šuo dalyvavo paminklo atidengimo ceremonijoje. Jam mirus, šalyje buvo paskelbta gedulo diena. II-o pasaulinio karo metu paminklas buvo sunaikintas-metalas buvo reikalingas karo reikmėms, tačiau 1948 metais jis buvo atstatytas. Šiandieną, paminklo vieta yra įsimylėjusiųjų susitikimo vieta, o šuns įvaizdis Japonijoje tapo meilės ir ištikimybės simboliu.

Garfildas visiškai patenkintas savo gyvenimu: jaukiuose namuose kompaniją jam palaiko šunelis Odis ir žmogus Džonas, o nuotaiką, kai reikia, visuomet pakelia ką tik iškepta lazanijos porcija. Save gerbiančiam naminiam katinui daugiau nieko ir nereikia. Kol netikėtos aplinkybės nubloškia Garfildą į lauką (!) ir dar toli nuo namų (!!!). Lyg to būtų maža, netikėtai sutiktas storžievis ir truputį gąsdinantis laukinis katinas Vikas paaiškėja besantis tikrasis Garfildo tėtis! Gerai bent, kad visame šitam siaube Garfildas atsidūrė ne vienas, o su Odžiu. Vadovaujami patyrusio laukinio katino, abu bičiuliai leidžiasi į didžiausią gyvenimo nuotykį, siekdami sugrįžti į jaukiuosius savo namus, kur jų laukia vis labiau nerimaujantis Džonas ir, žinoma, kvapni ir karšta lazanija.