Marona – nedidukė labradoro mišrūnė. Nepalenkiamai atsidavusi ir nuoširdi – ji pripildydavo šviesos ir tyrumo kiekvienus namus, palikdavo ryškų pėdsaką savo šeimininkų gyvenimuose. Šie vienas po kito vadino ją skirtingais vardais, tikriausiai tik tiek ir prisiminė, tačiau Marona kiekvieną jų apsupdavo tik meile. Savo paskutiniąją valandą kalytė prisimena visus kadaise sutiktus ir besąlygiškai mylėtus žmones ir nusprendžia, kad laimė susideda iš trijų dalykų – pastogės, mylinčio šeimininko ir gero kaulo.
Po sunkaus gimdymo miršta moteris ir ką tik pasaulį išvydęs sūnus, bet lieka gyva jo dvynė sesuo Pai. Prislėgtas naujagimės tėvas Porourangis išvyksta iš Naujosios Zelandijos į Vokietiją, tad mergaitės likimu belieka rūpintis seneliui Koro. Jis yra maorių genties vadas. Pagal tūkstantmetes tradicijas jo įpėdiniu gali būti tik dabartinio vado vyriškos giminės palikuonis, bet sūnus visai nenori imtis didžiulės atsakomybės. Užtat mažoji Pai yra tvirtai įsitikinusi, kad ji galėtų būti genties lydere. Koro prieštarauja šiam sumanymui, nenori sulaužyti papročių ir vis kartoja, kad ji yra tik mergaitė. Tačiau Pai ryžtasi įrodyti, kad gali važnyčioti banginius.
Mažieji burundukai dirba atrakcionų parke. Jie nė nenutuokia, kad jų bendradarbis - tikrasis daktaras Frankenšteinas. Vieną vakarą burundukai užsibūna darbe. Mažylius užrakina atrakcionų parke. Daktaras Frankenšteinas trokšta, kad jo atrakcionas būtų dar baisesnis ir įspūdingesnis, todėl nusprendžia sukurti pabaisą. Burundukai ją sutinka. O čia ir prasideda keisčiausi nuotykiai...