Žydų tautybės kirpėjas (vaidina Čaplinas), kuris kaunasi už išgalvotą šalį- Tomainiją - kovos metu išgirsta vado Šulco išvargusį pagalbos šauksmą ir nusprendžia jam padėti. Šulcui sėkmingai išsigelbėjus, o kirpėjui dėl amnezijos patekus į ligoninę, po dvidešimties metų jis išeina ir sužino, jog Tomainija yra valoma diktatoriaus Adenoido Hynkelio (taip pat vaidina Čaplinas). Hynkelis niekina žydus ir nuolatos siaubia jų getą. Tuo tarpu kirpėjas grįžta į savo kirpyklą gete. Nežinodamas apie esama antižydišką Hynkelio politiką, jis susiduria su arijų kulto gauja.Kirpėją išgelbėja jo draugas Šulcas, vienas ištikimiausių Hynkelio vadų. Jo dėka getas susilaukia atokvėpio nuo diktatoriaus atakų. Kirpėjas atnaujina savo darbą kirpykloje ir užmezga platonišką draugystę su Hana.
Prancūzų karo vadas liepia atakuoti priešo apkasus. Tikslo pasiekti neįmanoma, nors generolai pasirengę paaukoti savo žmonių gyvybes. Per ataką vieni pabėga iš mūšio lauko, kiti žūva. Mūšio lauką kartu su savo kariais palieka ir pavargęs nuo beprasmiškų įsakymų pulkininkas Draskas. Kad tokie dalykai nepasikartotų, generolai suima penkis pirmus pasitaikiusius karius. Jie kaltinami pabėgę iš mūšio lauko. Kariai stoja prieš tribunolą ir jiems gresia mirtis.
Keliautojas, archeologas, lakūnas, diplomatas, idealistas, rašytojas ar žvalgas? Istorikų ginčai dėl ekscentriškosios Pirmojo pasaulinio karo asmenybės – pulkininko Tomo Edwardo Lawrence‘o, išgarsėjusio savo prieštaringai vertinamais veiksmais arabų kraštuose, netyla iki šiol. „Arabijos Lorensas“ pelnė net septynis „Oskarus“ bei visiems laikams liko kino istorijoje.
Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.
Tai jaudinanti istorija apie žmogų, egzotiškose senovės Amerikos prerijose bei Pirmojo Pasaulinio karo apkasuose, ieškantį kompromiso tarp savęs ir savo šeimos. Anthony Hopkinsas vaidina Jungtinių Valstijų kavalerijos karininką, kuris atsistatydino, protestuodamas prieš nepakenčiamą požiūrį į indėnų tautą, ir apsigyveno nuošalioje Montanos kalvų papėdėje kartu su trimis labai skirtingais savo sūnumis: šaltakraujiškuoju Alfredu, idealistu jaunyliu Samueliu ir maištinguoju, egzotišku viduriniuoju Tristanu. Juos visus sieja beatodairiška meilė šeimai, tačiau kai į brolių gyvenimą įsiveržia moteris (J. Ormond), konkurencija tarp jų virsta neapykanta.
Istorinė latvių drama, pelniusi net 6 Latvijos kino apdovanojimus. Šešiolikmetis Artūras stoja į Latvijos šaulių gretas ir kartu su draugais kaunasi už laisvę per Pirmąjį pasaulinį karą, – kaunasi net tada, kai nežinia, kurioje pusėje jos ieškoti.
Dar visai jaunučiai sužadėtiniai Matilda ir Manechas buvo priversti isšsiskirti tuomet, kai Manechas buvo pašauktas kovoti prancūzų fronto linijose. Praėjus kiek laiko, Matildą pasiekia gandai, kad jos sužadėtiniui ir dar keturiems kareiviams buvo paskirta mirties bausmė po to, kai jie bandė pabėgti iš apkasų. Atsisakydama patikėti, kad jos mylimasis mirė, Matilda leidžiasi į nepaprastą kelionę, kad pati sužinotų tiesą. Nė sekundei nepaliaujanti tikėti, jaudinanti, o kartais šiek tiek komiška Matilda atskleidžia netikėtas ir itin paslaptingas Manecho ir keturių kareivių žūties aplinkybes. Praskleidus paslapties šydą pasirodo, jog Matildos sužadėtinis Manechas yra vienas iš penkių prancūzų kareivių, kurie, kaip pasakojama, buvo prakeikti ir nubausti ypatinga bausme.