1823 metais Hju Glasas – patyręs keliautojas ir vienas geriausių kailių medžiotojų, vienos ekspedicijos metu akis į akį susiduria su nuožmiu lokiu. Tarp lokio ir žmogaus kilusi dvikova baigiasi ne taip, kaip medžiotojas tikėjosi. Nors Hju pavyksta nukauti lokį, šis medžiotoją sužeidžia kone mirtinai. Vienintelė sunkiai sužeisto ir sąmonės netekusio Hju viltis – jo bendražygiai. Tačiau draugą slaugyti paskirtas Džonas Fidžeraldas, ne tik palieka Hju likimo valiai, pavagia visus jo ginklus, bet ir nužudo jo sūnų.
Bet kurioje pasaulio šalyje ar bet kuriame mieste yra vaikų, kuriems likimas pagailėjo laimės ir meilės. Dažniausiai jie lieka nematomi, nepastebimi kitiems visuomenės nariams ir ant savo jaunų pečių privalo išlaikyti sudėtingų problemų naštą. Jie išgyvena skurdą, mirtinas ligas, tėvų ar globėjų netektį, vienišumą, pilietinio karo siaubus, artimiausių žmonių abejingumą, totalinę visuomenės diskriminaciją ir t.t. Tačiau šie vaikai yra drąsūs, žingeidūs ryžtingi ir išradingi, todėl nė sekundei nepasiduoda, ieško meilės ir stengiasi pasirinkti teisingą kelią į šviesesnį rytojų.
Staiga užklupę siaubingi kataklizmai sunaikino visus civilizacijos pasiekimus: Žemėje neliko nei elektros energijos, nei augmenijos, nei maisto. Neturėdami ką valgyti, žmonės pamažu virsta kanibalais, medžiojančiais silpnesniuosius. Tėvas su mažamečiu sūnumi, išgyvenę ir vis dar išsaugoję sveiką protą, pėsčiomis keliauja į pietus, vildamiesi, kad ten bus bent jau šilčiau. Įgimtas vaiko gerumas, smalsumas ir gebėjimas džiaugtis nuolat primena vyrui, dėl ko jis nepaisydamas nuovargio ir kelyje tykančių pavojų privalo eiti toliau.
Žemės planeta ištuštėjus po gamtinių ir žmogaus rankomis sukurtų katastrofų. Žmonija atsidūrusi ties išnykimo riba. Jos likimas priklauso tik nuo vienišo kario, kuris saugo knygą, kurioje slypi paslaptis, galinti išgelbėti žmoniją nuo išmirimo.
Du astronautai pabunda hiper miego kameroje - leitenantas Pitonas ir kapralas Baueris. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog kosminis laivas apleistas ir jie vieninteliai, likę jame. Astronautus supa aklina tamsa ir jie visiškai nesiorientuoja situacijoje. Vienintelis dalykas, patvirtinantis, jog tai realybė (o nes sapnas) - duslus gausmas, kuris sklinda iš kosminio laivo gilumos. Nei kapralas Baueris, nei leitenantas Peitonas nepamena nieko: nei kaip atsidūrė kosminiame laive, nei jiems paskirtos užduoties. Jie net nepamena, kas jie tokie. Astronautai nusprendžia, kad gulėdami ir mąstydami nieko nepasieks, tad pats metas imtis kažkokių žygių. Leitenantas Peitonas lieka miego kameroje vadovauti per radijo siųstuvą, o kapralas Baueris išsiruošia į ekspediciją po kosminio laivo tamsybes. Jis nežino, ko tikėtis aklinoje tamsoje, tačiau reikia judėti į priekį, nes alternatyva - toliau gulėti miego kameroje. Tik astronautai nežinojo, kas jų laukia laivo koridoriuose.
Dėl nelaimingo atsitikimo vyras lieka kosmose, o kitas žmogus Žemėje stengiasi jį saugiai sugrąžinti.
Miestietis paauglys keliauja į Montaną, norėdamas sumedžioti ką nors didelio ir svarbaus su savo atitolusiu tėvu. Tėvas ir sūnus bando atgaivinti ryšį, bet tuo metu dykynėje jie priversti susidurti su dideliu pavojumi, kuris pakeičia viską.