Žmogus iš Žemės - režisieriaus Richard Schenkman sukurtas mokslinės fantastikos filmas, kurio veiksmas vyksta viename name visą vakarą, kai grupė žmonių, susirinkusi išlydėti universiteto profesorių, išgirsta šio prisipažinimą esą jis nesendamas gyvena jau 14 tūkstančių metų.
Teatro užkulisiuose dramaturgas tampa savo naujausios pjesės visiškai nepavykusio spektaklio liudininku. Teatro vadovas reikalauja parašyti kažką naujo ir kaip įmanoma greičiau. Džeimsas Metju Baris Kensingtono parke sutinka Deivisų šeimą - jauną mamą Silviją ir keturis jos berniukus. Stebėdamas smagiai žaidžiančius ir į jokias problemas dėmesio nekreipiančius vaikus rašytojas pradeda dėlioti idėjų pamatus naujam kūriniui. Netrukus rašytojas tampa geru šeimos draugu. Berniukams patinka Džeimsas ir jie vadina rašytoją pačiu geriausiu pasaulyje dėde, tuo tarpu našlė Silvija aiškiai parodo, kad nėra pasiruošusi naujam meilės romanui. Pernelyg dažni vizitai pas Devisų šeimą sukelia tikrą įtarimų bangą… Tačiau būtent šie svetimi keturi berniukai įkvepia dramaturgą parašyti garsiąją pjesę apie Niekados šalį, fėją, piratus ir vaikus, kurie gali skraidyti. Tai dramos, fantazijos, romantikos, tragedijos ir jaudinančių akimirkų kupinas filmas, kurį galima vadinti pasaka suaugusiems.
Haroldas Krikas yra užkietėjęs vienišius, kuris maniakiškai dievina skaičius. Galbūt todėl jis dirba auditoriumi mokesčių inspekcijoje ir kiekvieną dieną privalo kantriai skaičiuoti. Tačiau vieną ypač neįprastą dieną griežtomis taisyklėmis ir skaičiais apribotas auditoriaus rutininis pasaulis subyra į šipulius. Tą nelemtą ir juodą trečiadienį Haroldas prisimins ilgai. Pirmoji problema - sugenda jo laikrodis, kuris iki šiol buvo nepakeičiamu pagalbininku ir ištikimiausiu draugu. Antroji ir žymiai rimtesnė problema - jis pradeda girdėti nepažįstamą balsą. Šio paslaptingo britišku akcentu paryškinto moteriško balso daugiau niekas negali girdėti. Haroldas iš pradžių net nesugeba suvokti, kam priklauso tas mistinis balsas.
Bendžaminas Barkeris su miela žmona Liuse ir dukrele Joana gyvena ramų šeimyninį gyvenimą ir sėkmingai valdo kirpimo saloną Londone. Viskas būtų tiesiog idealu, jeigu ne vietos teisėjas Turbanas, kuris yra baisiai susidomėjęs Benjamino žmona. Pavydusis teisininkas pasistengia/pasirūpina, kas kirpėjas būtų neteisingai apkaltintas ir atlikti bausmę išsiųstas į Australiją. Po 15 metų tremties Bendžaminas gauna žinią apie žmonos mirtį. Jis nusprendžia grįžti į Londoną slapyvardžiu Svynis Todas ir vėl atidaryti kirpyklą. Bet jo tikslas mintys/tikslai labai niūrios: jis trokšta visų, kurie jį privertė gyvenime kentėti, keršto. Svynis meistriškai skuta barzdas džentelmenams, apie kuriuos po apsilankymo kirpykloje daugiau niekas negirdėjo. Draugiškoji panelė Lovett, čia pat įkūrusi kepyklėlę, padeda paslėpti Svynio Todo skerdynių pėdsakus, kepdama mėsos pyragaičius iš žmogienos ir parduodama kruvinus delikatesus nieko nenutuokiantiems miestiečiams.
Profesorius Maiklas Faradėjus, kurio žmona žuvo nesėkmingos FTB antiteroristinės operacijos metu, labai krupšiai ir kartais paranojiškai pradėjo domėtis užsislaptinusių teroristų veikla. Vieną dieną jis išgelbsti gyvybę berniukui, sunkiai susižeidusiam nuo fejerverkų. Pasirodo, kad jis yra naujų kaimynų sūnus. Maiklas susidraugauja su Oliveriu ir Šeri Langais, pradeda rengti bendras vakarones, jų bendraamžiai vaikai ruošiasi kartu išvykti į vasaros stovyklą. Tačiau netyčia Oliverio pašto dėžutėje pastebėjęs laišką visiškai kitam žmogui, Maiklas pradeda įtarinėti kaimynus, kad šie gali dirbti teroristinei organizacijai, ketinančiai susprogdinti keletą Vašingtono pastatų. Kuo toliau, tuo jo paranoja didėja. Juolab, jis sužino, kad toks žmogus Oliveris Langas išvis neegzistuoja.
Filme pasakojama apie Indijoje veikusias moterų prieglaudas, kuriose pagal to meto šventus įstatymus privalėjo gyventi žuvusių ar mirusių vyrų gedinčios 8–80 m. amžiaus našlės. Jos turėjo ir dar dvi išeitis – laidotuvių metu susideginti kartu su mirusiu sutuoktiniu arba ištekėti už vyro jaunesniojo brolio. Į prieglaudą, įkurtą prie Gango, tėvas atveda savo 8-erių metų dukrelę, kuriai prieš kelias akimirkas pranešė apie vyro mirtį, nors ji neprisimena, kad būtų kada ištekėjusi. Mažoji Čiuja nesuvokia, kodėl jai reikia nusiskusti plikai galvą ir kodėl jai nebus leidžiama grįžti namo. Nuoširdžios mergaitės liūdesį nuramina draugystė su vyresne panašaus likimo gražuole Kalijani, kuri priversta tapti prostitute, kad uždirbtų pinigų prieglaudos gyventojų maistui. Ji tarsi nuostabi gėlė, auganti purviname vandenyje. Kalijani gali išgelbėti tik ją beprotiškai pamilęs idealistas teisininkas Narajanas, kuris trokšta pagaliau pakeisti įsisenėjusias gimtosios Indijos kultūros tradicijas.
Vieniša keliautoja Feija nuošalioje Kolorado stovyklavietėje žvejoja, stebi paukščius ir žvaigždes bei laukia atvykstant Lito – vyro iš praeites, kuris pats keliauja po atšiaurius Vakarus. Kaip kantri muzika, kuri įgarsina savęs bei kitų ieškančių amerikiečių širdgėlą bei tvirtybę, taip „Meilės daina“ iš vienišumo išaudžia lyrišką ir galiausiai džiaugsmingai suskambantį priedainį bei primena, kad meilė suteikia jėgų nesvarbu, kiek tau metų.
Odontologas Bertramas Pinkusas tikrai nepasižymi draugiškomis savybėmis. Jis nesibodi nušvilpt iš po nosies moteriškei su pirkiniais taksi ar užtrenkia lifto duris prieš skubančius kaimynus… Visas pasitikėjimas savimi išgaruoja, kai vyrukas po tyrimo, kurio metu buvo naudojama narkozė, pradeda matyti vaiduoklius. Jis persigandęs grįžta į medicinos tyrimus atliekančią įstaigą ir sužino, kad tyrimo metu jis buvo miręs, o po 7 minučių netikėtai vėl atsigavo. Dabar visi vaiduokliai, kurie turi nebaigtų reikalų žemėje, į jį kreipiasi pagalbos ir Bertramas negali jiems nepadėti.