Tai nepaprasto grožio ir gilios prasmės didingas dvasinis, egzistencinis dokumentinis filmas apie žmogaus būtį, kuriame kalbama ne žodžiais, o šešiuose žemynuose 24-iose šalyse nufilmuotais vaizdais. Filmas neturi siužeto, filme nėra herojų, filme niekas nešneka. Tiesiog pribloškiantys vaizdai ir raminanti ambient žanro, sakralinė muzika. Filmas pasaulėžiūrą sudrebinantis, rimčiai nuteikiantis, žmogaus laikinumą primenantis, visą virtinę emocijų sukeliantis. Jei kažkada turėjau didelį norą apkeliauti pasaulį, po šio filmo peržiūros to noro nebeliko. Toks jausmas, kad pamatyti nebėra ką. Toks jausmas, kad viską jau patyriau.

Roko legenda Denis Kolinsas turi viską, apie ką gali svajoti žmogus. Puiki dainininko ir kompozitoriaus karjera, minios gerbėjų ir materialinė gerovė. Net ir sulaukęs garbaus amžiaus, Denis vis dar renka pilnas sales žmonių, nors pačios gražiausios jo dienos - jau praeityje. Tiesą sakant, Denis nesijaučia gerai. Pasinėręs į rokenrolo malonumus, vyras atitolo nuo šeimos, o siekdamas populiarumo, nutolo ir nuo savo kūrybinių idealų, rašydamas žmonėms, bet ne sau patinkančias dainas. Vieną dieną egzistencinių apmąstymų kamuojamo Denio vadybininkas Frenkas tarp senų dokumentų suranda prieš daugiau nei 30 metų rašytą neatplėštą laišką, adresuotą roko žvaigždei. Tiek Frenko, tiek Denio laukia didžiulė staigmena: laiškas yra ne nuo ko kito, o nuo paties Džono Lenono.