Du astronautai pabunda hiper miego kameroje - leitenantas Pitonas ir kapralas Baueris. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog kosminis laivas apleistas ir jie vieninteliai, likę jame. Astronautus supa aklina tamsa ir jie visiškai nesiorientuoja situacijoje. Vienintelis dalykas, patvirtinantis, jog tai realybė (o nes sapnas) - duslus gausmas, kuris sklinda iš kosminio laivo gilumos. Nei kapralas Baueris, nei leitenantas Peitonas nepamena nieko: nei kaip atsidūrė kosminiame laive, nei jiems paskirtos užduoties. Jie net nepamena, kas jie tokie. Astronautai nusprendžia, kad gulėdami ir mąstydami nieko nepasieks, tad pats metas imtis kažkokių žygių. Leitenantas Peitonas lieka miego kameroje vadovauti per radijo siųstuvą, o kapralas Baueris išsiruošia į ekspediciją po kosminio laivo tamsybes. Jis nežino, ko tikėtis aklinoje tamsoje, tačiau reikia judėti į priekį, nes alternatyva - toliau gulėti miego kameroje. Tik astronautai nežinojo, kas jų laukia laivo koridoriuose.
Apleistame Niujorko daugiabutyje gyvena maištinga paauglė Šarlotė. Ją „užkniso“ visas pasaulis, ypač tėvai, kurie dabar visai neturi jai laiko ir visą dėmesį skiria, ką tik gimusiam kūdikiui. Vieninteliai dalykai, kurie Šarlotei dar suteikia laimės, tai komiksai ir visokie maži šlykštūs padarėliai. Kaip tik toks vienas, ką tik apsigyveno jos kambaryje, stiklainyje. Mergina mažytį mielą voriuką paslapčia šeria gyvais tarakonais ir puikiai leidžia laiką besišnekučiuodama su savo naujuoju aštuonkoju draugu, tačiau šis ima augti neįtikėtinu greičiu, kol nebetelpa į stiklainį ir pabėga. Tuo tarpu ima paslaptingai dingti kaimynų augintiniai, o vėliau ir patys kaimynai. Milžiniško dydžio monstras medžioja savo aukas po vieną, neria gleivėtus tinklus, o aukai į juos papuolus lėtai čiulpia jų kraują tol, kol užgesta gyvybė. Netrukus namo gyventojai bei Šarlotės šeima supranta, kad jie atsidūrė spąstuose, ir juos persekioja gigantiškas voragyvis, labai mėgstantis žmogieną...
Talentinga tyrėja kartu su savo vyru, Sveikatos departamento darbuotoju, sustabdė siaubingą epidemiją, kuriai pavyko atimti daugybę gyvybių. Bet, naudodama genetinę inžineriją, ji sutrikdo natūralią gamtos pusiausvyrą - ir tuomet gamta pradeda keršyti. Nuo senų senovės laukinėje gamtoje aukos išmoko įgyti savo priešų formą: vikšras buvo tarsi gyvatė, drugelio sparnai buvo tarsi pelėdos akys... Bet dabar kažkas pradeda mėgdžioti patį pavojingiausią medžiotoją tai yra - žmogų, o pastarasis pats tampa medžiojama auka. Ir tik du žmonės gali sustabdyti blogį, kurie jį ir atgaivino.
Vieno iš kalėjimo kaliniai, laikomi patys pavojingiausiais pasaulyje. Su jais negalima susitarti, jų negalima perauklėti. Kartą, negailestingus niekšus nusprendžia pamokyti. Juos iškviečia į tolimą salą ir nurodo tikslą – išgyventi. Praėjus nedaug laiko, žmogžudžių grupė supranta, kad tikslas nepasiekiamas, kadangi jie toje negyvenamoje saloje – ne kas kitas kaip taikiniai. Atsidarė medžioklės sezonas ir dabar žmonės, kurie anksčiau galėjo nei už ką vienas kitam perkąsti gerkles turi susivienyti, kad jiems patiems nieko neperkąstu...
Su šia gyvate susiję nemažai mitų ir legendų, tačiau vienai ekspedicijai teks patirti, kad gyvatės-mutantės, ne žmonių vaizduotės kūrinys, o kraupi realybė. Be abejo atsiras ir žmonių, norinčių uždirbti iš neregėto trofėjaus. Tačiau niekas rimtai neįvertino kuo tai gali baigtis. Šis trofėjus negailestingai šlavė nuo savo kelio, viska kas pasimaišė, nekreipdamas dėmesio nei į ugnį, nei į sprogimus...