Lyg ir istorinis, siurrealistinis, trenktas, tragiškai linksmas epas, kuriame bandoma parodijuojant satyriškai apžvelgti „šalies, kurios nebėra“ – Jugoslavijos – pusės amžiaus istoriją. Antrojo pasaulinio karo metais pogrindininkai antifašistai Belgrade įsteigė ginklų fabrikėlį. Karas jau baigėsi, o jie vis dar tęsia savo veiklą. Visus tuos metus gyvenimas viršuje teka savo vaga, o „pogrindyje“ – savo. Markas tampa ryšininku su išoriniu pasauliu, bet kad pavojus jau seniai nebegresia, jis nepraneša, juk jis taip gerai jaučiasi būdamas tarpininku tarp dviejų pasaulių. Tik po 50 metų pogrindžio gyventojams pasiseka išsiveržti į paviršių, kur, pasirodo, vis dar vyksta karas. Vietoj įprastinio titro „Filmo pabaiga“ šis kūrinys baigiasi užrašu: „Ši istorija neturi galo“.
Prancūzijos septintoji kuopa Antrojo pasaulinio karo metu patiria didžiulę nesėkmę, kai atsiskiria nuo kitų armijos karių. Kai juos sugauna vokiečiai, prancūzai apsimeta karininkais, kad galėtų pabėgti nuo jiems gresiančios mirties.
Antrojo pasaulinio karo belaisvis vokiečių kareivis Klemensas Forelas nuteisiamas kalėti darbo stovykloje tolimajame Sibire. Po ketverių metų darbo kasyklose jis pabėga iš stovyklos (1949 m.) ir bando grįžti namo pas žmoną ir vaikus. Trejus metus jis keliauja per Sibirą. Tai 14 000 kilometrų odisėja, vykstanti dykumos ir nederlingo kraštovaizdžio fone, kur tyko pavojai (tiek nuo gyvūnų, tiek nuo žmonių). Nuolat kovodamas su blogiausiais gamtos padariniais, Forelas žingsnis po žingsnio keliauja link Prūsijos ir taip trokštamos laisvės. Kartais važiuodamas traukiniais, kartais plaukdamas valtimi, o dažniausiai eidamas pėsčiomis, jis niekada nežino, ar kitas jo žingsnis nebus paskutinis. Jo ieškantis Kamenevas visada seka iš paskos, todėl ne kartą atrodo, kad Forelas vėl bus sugautas...
Viktorija ir Polas (akt. Keanu Reeves) susitinka autobuse. Ką tik iš karo grįžęs vaikinas apgina žavią merginą nuo dviejų įkyruolių. Už tai jį išlaipina. Pasirodo, kad visai netoli Viktorijos namų. Kaip tik ją, eidamas takeliu, ir susitinka Polas. Viktorija prisipažįsta bijanti eiti namo, nes po romano su savo mokytoju ji pastojo, o jos tėvas už tai dabar gali ją net užmušti. Tačiau abu netikėtai susitikę jaunuoliai suranda išeitį. Polas turi apsimesti Viktorijos vyru, kiek su ja pagyventi, o po to neva išsiskirti. Tačiau jų tokius praktiškus planus netikėtai sugriauna meilė...
Lenkija tarp dviejų tarpusavyje bekovojančių ugnių susitinka ant tilto. O po to viena kovojanti pusė sutaria su kita, kaip pasidalins paimtus į nelaisvę lenkų karininkus, šalies pasididžiavimą. Katynės miške 1940-aisiais buvo nužudytas ir Andrzejaus Wajdos tėvas Jakubas bei kai kurių kitų filmo kūrėjų artimieji. Bet nominuotas „Oscarui“ lenkų metro filmas kalba ne vien apie ilgai slėptas lenkų karininkų žudynes prie Smolensko, kurias įvykdė rusų NKVD. Tai drauge ir filmas apie vienos šeimos tragediją, keleto giminių giminės išgyventus košmarus, apie neatsakomą klausimą, ar reikėjo kovoti, ar susitaikyti ir saugoti naciją, – o drauge ir apie tai, kad Katynės tragedija nesibaigė nei tomis dienomis, nei tais metais.
Midvėjaus jūrų mūšis, įvykęs 1942 m. birželio 4-7 dienomis Ramiame vandenyne, istorikų laikomas vienu svarbiausių momentų, nulėmusių Sąjungininkų pergalę Antrajame pasauliniame kare. Praėjus pusmečiui nuo Perl Harboro užpuolimo, Japonijos jūrų laivynas smogė JAV pajėgoms Midvėjaus atole. Ko japonai nežinojo – kad amerikiečiai, iššifravę japonų pranešimus, juos įviliojo į pasalą. Keturias dienas trukusio mūšio metu buvo subombarduoti ir nuskandinti geriausi Japonijos kariniai laivai, žuvo daugiau nei 4000 elitinių japonų karių. Po šio smūgio Japonijos jūrų pajėgos taip ir nesugebėjo atsigauti.