“Gyvenimas yra gražus” yra kaip du filmai: pirmame pasakojama jauno žydo Guido (Roberto Benigni) istorija. Guido, kaimo prasčiokas, atvyksta į miestelį dirbti pas savo dėdę viešbutyje. Eina 1939-ieji, fašizmas Italijoje vis labiau stiprėja ir pasirodo pirmosios antisemitizmo apraiškos. Tačiau Guido politika nerūpi: jis įsimyli jauną mokyklos mokytoją Dorą (Nicoletta Braschi, tikroji Benigni žmona) ir pasitelkęs visą savo padūkusį žavesį ir sėkmę užkariauja jos ranką ir širdį (nepaisant to, kad Dora jau buvo susižadėjusi). Guido ir Dora sukuria nuostabią šeimą ir jiems gimsta puikus sūnus. Dabar prasideda antras filmas, veiksmas vyksta koncentracijos stovykloje. Guido ir jo sūnus Giosue (Giorgio Cantarini) yra ištremiami. Dora įlipa į ta patį traukinį, tuo įrodydama, kad jai šeima svarbiau už asmeninę laisvę. Tėvas nenori sakyti sūnui, kodėl jie pateko į šitą mirties stovyklą ir kodėl jis negali būti kartu su mama, todėl sugalvoja tokią gudrybę...
1876-ieji. Kapitonas Natanas Algrenas, gerbiamas JAV armijos karininkas veteranas, gyvena šlovingos praeities prisiminimais. Kadaise jis rizikavo gyvybe dėl savo šalies ir piliečių, žinojo, kas yra draugystė, atsidavimas, auka, tačiau laikai nuo JAV pilietinio karo pabaigos gerokai pasikeitė. Pragmatizmas pakeitė drąsą, nuo žemės paviršiaus išnyko tokios vertybės kaip pasiaukojimas ir garbė. Natanas Algrenas jaučiasi prarandąs savo sielą, nesuvokiąs modernėjančio pasaulio, nerandąs jame vietos. Kitame pasaulio krašte tokios pat mintys ramybės neduoda kitam kariui. Tai Katsumoto - garbingiausias samurajų kovotojas. Vakarietiškos tradicijos, modernaus pasaulio atributai - telegrafo linijos, geležinkeliai – viskas, atrodo, tik griauna tas dvasines vertybes, kurias vertino samurajai ir už kurias ištisus šimtemčius kovojo. Vertybes, kurių laikosi ir kurios tebėra tokios pat svarbios nepailstančios sielos kariui Katsumoto.
Džefas Baumanas tikrai nebuvo iš tų, kuriuos galima pavadinti idealiais vaikinais. Ne, jis nebuvo girtuoklis ar mušeika. Tik visiškai neteikė reikšmės tam, kas buvo svarbu jo merginai Erinai. Būtent – Džefas nuolat pražiopsodavo visus svarbius Erinos gyvenimo įvykius ir praleisdavo momentus, kuomet jai reikėdavo jo paramos ir palaikymo. Po eilinio barnio Džefas ryžtingai nusprendžia pabandyti pasikeisti. Žinodamas, koks Erinai svarbus artėjantis Bostono maratonas, vaikinas pasižada nė už ką nepraleisti šio įvykio ir pasitikti mylimąją prie finišo linijos. Atsipeikėjęs ligoninėje, Džefas išgirsta kraupią žinią: sprogimų sudarkytų jo kojų išgelbėti nepavyko. Apimtas įniršio, o vėliau puolęs į depresiją, vaikinas pamažu ima pratintis prie naujo gyvenimo. Jam reikės ne tik išmokti naudotis kojų protezais, bet ir išsigydyti sužeistą sielą.
Madingo restorano vyriausioji virėja Keitė Armstrong (Catherine Zeta-Jones) taip įsijaučia į valgio gaminimą, kad aplink nieko nebepastebi – už mėgstamą darbą jai nėra nieko svarbesnio. Bet netikėtai žuvus seseriai, Keitė tampa mažametės Zojos globėja, ir gyvenimas visiškai pasikeičia. Tačiau moteris visiškai nepasiruošusi motinystės pareigoms. Rūpesčių padaugėja, kai tenka taikytis dar ir prie naujo padažų virėjo – savimi pasitikinčio Niko Palmerio (Aaron Eckhart), kuris taip pat yra tikras profesionalas. Naujasis kolega sukelia įtampą restorano virtuvėje: lyderiauti įpratusiai Keitei tenka kovoti dėl kiekvieno virtuvės centimetro. Tuo tarpu naujokas virėjas atskleidžia visą savo žavesį, kad palenktų Keitę į savo pusę. Kitaip negu uždara ir ledinė Keitė, Nikas yra energingai bendraujantis ir spontaniškas. Niko žavesys ima viršų, o darbo santykiai perauga į romaną. Tik ne viskas taip saldu, kaip galėtų atrodyti...