„Saldus gyvenimas“ rodo jauną ir perspektyvų žurnalistą Marčelo Rubinį (akt. Marcello Mastroianni), turintį ambicijų tapti rašytoju, tačiau švaistantį talentą antrarūšiuose bulvariniuose leidiniuose, kurie tik vaikosi paskalų ir sekioja paskui įžymybes. Tačiau darbas ir pažintys Marčelui atveria visas duris į aukštuomenės vakarėlius, kuriuose sukasi tiek kilmingi vietos aristokratai, tiek intelektualai, tiek aktoriai ir kitos įžymybės. Marčelo keliauja iš vakarėlio į kitą, nevengia intymios moterų draugijos, tad dažnai nutinka taip, kad rytais atsibunda vis kitos gražuolės glėbyje. Dėl to nieko keista, kad paryčiais grįžus į namus ir bent šiek tiek išsiblaivius jam tenka spręsti konfliktus su sužadėtine Ema (akt. Yvonne Furneaux).

Hansas (Harry Earles) įsimylį oro trapecijos atlikėją Kleopatrą (Olga Baclanova). Kleopatra tik naudojasi jo dėmesiu dėl pramogos ir turi romaną su Herakliu (Henry Victor). Netrukus porelė išgirsta apie didelį Hanso palikimą ir nusprendžia jį pasisavinti. Kleopatrai tik reikės ištekėti už neūžaugos ir jį nunuodyti. Kadangi filmas vyksta tokioje avangardinėje aplinkoje, čia sutiksime begalę keistų personažų, kaip žmogų-skeletą, Siamo dvynes, bekojį žmogų, barzdotą moterį, asmenį turintį vyriškų ir moteriškų bruožų, protiškai atsilikusį "mažagalvį" su išplėstu veidu, žmogų-liemenį, kuris neturi nei rankų, nei kojų ir begalę kitų. Filmas tiesiog nenustoja į ekraną mėtyti vis keistesnes asmenybes laikui bėgant. Gal kas galvoja, kaip jiems pavyko padaryti tokį įtikinama grimą? Atsakymas paprastas, visi šiame filme pavaizduoti keistuoliai yra tikri išsigimėliai, užtat čia ir išryškėja filmo dokumentikos dalelės.

Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.

Magija, žmogžudystė, paslaptis ir meilė. Šie keturi ingridientai bet kokį gandą gali paversti sensacinga istorija. Viešėdama pas Londone gyvenančius tėvus žurnalistikos studentė nepraleidžia progos pamatyti pasaulinio garso fokusininko Sido Watermano pasirodymą, kurio metu jai pačiai tenka užlipti ant scenos ir sudalyvauti viename numeryje. Kaip tik tą akimirką suveikia magiški burtai ir Sondra prieš save pamato žiauriai nužudyto žurnalisto vaiduoklį, kuris jai suteikia ypač intriguojančios informacijos, kad mieste siautėjantis serijinis žudikas ir visuomenėje pripažintas turtingasis aristokratas Peteris Lymanas galbūt yra tas pats asmuo. Jeigu gandais paremti faktai pasitvirtintų, tai būtų sensacingiausia istorija visame pasaulyje. Mergina ryžtasi viską išsiaiškinti ir kartu su Sidu Watermanu pradeda detektyvinį tyrimą. Pasinaudodama savo seksualumu ir moteriškais kerais ji sugeba suvilioti simpatingą vyrą, nors puikiai supranta, kad dažni susitikimai gali būti labai pavojingi.