Lyg ir istorinis, siurrealistinis, trenktas, tragiškai linksmas epas, kuriame bandoma parodijuojant satyriškai apžvelgti „šalies, kurios nebėra“ – Jugoslavijos – pusės amžiaus istoriją. Antrojo pasaulinio karo metais pogrindininkai antifašistai Belgrade įsteigė ginklų fabrikėlį. Karas jau baigėsi, o jie vis dar tęsia savo veiklą. Visus tuos metus gyvenimas viršuje teka savo vaga, o „pogrindyje“ – savo. Markas tampa ryšininku su išoriniu pasauliu, bet kad pavojus jau seniai nebegresia, jis nepraneša, juk jis taip gerai jaučiasi būdamas tarpininku tarp dviejų pasaulių. Tik po 50 metų pogrindžio gyventojams pasiseka išsiveržti į paviršių, kur, pasirodo, vis dar vyksta karas. Vietoj įprastinio titro „Filmo pabaiga“ šis kūrinys baigiasi užrašu: „Ši istorija neturi galo“.

Tai istorija apie didį Amerikos generolą Patoną, kuris dalyvavo tiek I, tiek II pasauliniame kare. Jis gimė 1885-11-11 San Gabriel (Kalifornijoje),1909 metais baigė Vest Point karo akademiją. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare (vadovavo ką tik suformuotam Jungtinių Amerikos Valstijų tankų korpusui, kuris kovėsi Prancūzijoje). Per Antrąjį pasaulinį karą kariavo Maroke (1942), Sicilijoje (1943), vėliau vadovavo 3‑ajai armijai, kuri dalyvavo Sąjungininkų puolime Šiaurės Prancūzijoje (1944) ir Vokietijoje (1945). Pagarsėjo žaibišku tankų junginių reidu į Vokietijos gilumą (1945-02-03). Jis laikomas vienu gabiausių, bet ir prieštaringiausių Jungtinių Amerikos Valstijų karo vadų per II pasaulinį karą (pasižymėjo itin griežtais vadovavimo metodais; plačiai pagarsėjo atvejis, kai ligoninėje sumušė kareivį, kurį įtarė simuliuojant).

Filme pasakojama apie karinį konfliktą Irake. Čia netikėtai žūna elitinės išminuotojų komandos vadas. Jo vietą užima seržantas Viljamas Džeimsas. Šis karys tikras drąsuolis ir visiškai nebijo nuolatos į nugarą alsuojančios mirties. Tačiau jo komandos nariai Senbornas ir Eldridžas linkę nepritari daugeliui Džeimso sprendimų. Šie du vyrai dar nepraradę baimės jausmo, todėl naujasis jų vadas tampa tikru išbandymu jiems abiems...

Filmas pagrįstas tikra istorija. Partizanas Maksas Manusas – istorinė asmenybė, pagarsėjusi pasipriešinimo žygdarbiais. Po Žiemos karo prieš rusus, kuriame palaikė Suomiją, Maksas grįžta į nacių okupuotą Norvegiją. Netrukus jis prisideda prie partizaninio judėjimo. Maksas Manusas kartu su komanda vykdo vieną operaciją po kitos, atakuodami vokiečių laivus Oslo uoste. Filmą „Maksas Manusas“ pažiūrėjo daugiau kaip milijonas norvegų. Juostoje pasipriešinimas okupacijai pavaizduotas kaip pilietinis poelgis, kuriam žmogus gali ryžtis ir tada, kai jo šalis susitaiko su okupacija. Makso Manuso istorija – tai norvegų dvasinio pasipriešinimo okupacijai istorija.

Karas atneša daug sielvarto, kančių ir nelaimių. Tačiau žmonės išgyvena atrodo pačias baisiausias negandas, nes juos palaiko vilties kibirkštėlė. Baltarusijoje keturi broliai, karo metu netekę artimųjų, parodė vilties kelią šimtams nacių persekiojamiems žydų... Tuvija, Zusas, Azaelis ir Aronas Bielskiai – keturi broliai iš žydų šeimos. Brolių artimieji žūva nuo nacių rankos, o jiems patiems tenka sprukti į miškus. Broliai prieš karą buvo užsiėmę ne visai švaria veikla – kontrabanda, tad Lipišanskos miškus puikiai pažįsta ir jiems pavyksta pasislėpti nuo vokiečių. Tačiau broliai netrukus supranta, kad jie miškuose ne vieni...

Antrojo pasaulinio karo metu navajo kalba buvo naudojama pačių slapčiausių žinučių šifravimui. Tokia kalba buvo pasirinkta dėl vienos svarbios priežasties – japonai negalėjo tokių kodų iššifruoti. Filme japonai, bandydami sužinoti kodų reikšmes ir atskleisti navajo kalbos ypatumus pagrobia navajo kareivius – vienas iš pagrobtųjų Carl Yahzee. Kariuomenė, norėdama apsaugoti navajo kareivius, kiekvienam paskiria po asmens sargybinį. Carl Yahzee paskiriamas Marine. Asmens sargybiniai gauna įsakymą, kad jei kareivio paėmimas į priešų nelaisvę tampa neišvengiamas, jie privalo nužudyti pastarąjį kareivį. Šis filmas yra apie du kareivius, papuolusius į tokį pavojų. Situacija komplikuojasi dar labiau, nes jiedu tampa draugais.