Vilas Heisas – į ketvirtąją dešimtį įkopęs Manheteno gyventojas, įpusėjęs savo skyrybų procesą. Dešimtmetė Vilo dukra Maja netikėtai pradeda gana įkyrokai klausinėti tėčio apie tai, kaip jie susipažino su mama, kaip įsimylėjo ir apskritai – kokia buvo jų istorija. Vilas ima pasakoti. Pradžia – 1992-ieji, kuomet jaunas ir ambicingas politiko karjerą pradedantis vaikinas persikelia į Niujorką iš Viskonsino valstijos, kad papildytų prezidento rinkimų komandą. Vaikino asmeniniame gyvenime tuo metu atsiranda trys labai skirtingos moterys. Vilas pakeičia jų vardus, kad Maja pati galėtų pabandyti atspėti, kuri iš jų yra jos mama. Pasakojant šią istoriją ir tėvas, ir dukra suranda joje kažką naujo ir ypatingo. Maja supranta, kad meilė nėra toks paprastas jausmas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o Vilui dukra padeda suprasti, kad meilei niekuomet nėra per vėlu, ir nesvarbu, kokia situacija – laiminga pabaiga vis dar įmanoma.

Elfų mokykloje tarp mažiukų, “normalių” elfukų, tokių kaip vaikai sutinka sapnuose ir realybėje, kėdėje pūpso milžiniškas žaliakelnis aukšta kepure. Kas jis toks? Kaip čia atsidūrė? Juk tokių elfų nebūna! O istorija čia paprasta: prieš daug metų mažylis įsiropštė į Kalėdų Senelio dovanų maišą. Senelis grįžo į gimtuosius namus, priklydėlį įsivaikino elfų šeimynėlė, pavadino jį švelniu Bičiulio vardu ir augino kaip savo vaikelį. Tačiau, kai mažiukas išaugo į normalaus ūgio žmogėną, atsirado galybė problemų. Tiesiog jis niekur nebetilpo! Miniatiūriniai elfų namai jam tapo per ankšti, jis kliūdavo visur, kur tik pasisukdavo, pridarydavo galybę nemalonumų visai pasakiškai bendruomenei. Tada Bičiulį užauginęs elfas patarė netikram sūnui keliauti pas žmones, rasti biologinius tėvus ir bandyti prisitaikyti Niujorke.