Jauna imigrantė Selma gyvena ir dirba Amerikoje. Moterį slegia liūdna neišvengiamybė – dėl retos akių ligos ji po truputį praranda regėjimą. Jeigu vieniša mama nespės sutaupyti pakankamai pinigų operacijai, jos sūnelį ištiks toks pats likimas. Selma nepasiduoda. Kai reikalai tampa nepakeliamai sunkūs, moteris prisimena didžiausią savo aistrą – muziką. Ji matė visus klasikinius Holivudo miuziklus, ji gali pakartoti kiekvieną gražiausią eilutę, ji gali sušokti kiekvieną nuostabiausią šokį… Populiaraus miuziklo fragmentas, daina bei šokis pakyla iš savo išgrynintos erdvės ir nusileidžia moters išmonėje. Melodija, tonas, garsas ar instrumentas dabar įgauna tikro gyvenimo atspalvį. Muzikos garsai – gyvenimo triukšme. Auksas – kasdienybės purve. Selma aistringai džiaugiasi kiekviena savo kasdienybės smulkmena. Mažais ir simpatingais dalykais, kurių kiti net nepastebi. Ji tiesiog įsimylėjusi gyvenimą!

Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.