Polas Edžkombas – mirtininkų korpuso viršininkas. Šis korpusas pramintas „Žaliąja mylia“ – nes takas iki elektros kėdės nudažytas žaliai. Čia paskutines dienas leidžia myriop nuteisti nusikaltėliai. Kaip ir dera kalėjime, čia galioja griežtos taisyklės. Vieną dieną laukti mirties bausmės atvyksta naujas kalinys – Džonas Kofis. Jis nuteistas už siaubingą dalyką – išprievartavimą ir dviejų mergaičių nužudymą. Bet Polas Edžkombas netrukus suvokia, kad jo naujasis auklėtinis nėra toks paprastas. Visai gali būti, kad į šią Žemę jį atsiuntė pats Dievas... Filmas nominuotas 4 „Oskarams“. Iš viso pelnė 13 tarptautinių kino apdovanojimų ir 34 nominacijas.
Sveiki atvykę į psichiatrijos ligoninę su krūva psichinių ligonių ar bent jau save tokiais laikančių, žmogiškumo bruožus beprarandančių pacientų. Čia vadovas vienas - Didžioji Sesuo, moteris, kuri manipuliuoja visais, naudodama neįtikėtiną psichologinį terorą. Tačiau kai į skyrių atvežamas naujokas Rendlis Makmerfis, viskas pasikeičia, nors niekas neišdrįsta viešai to parodyti. Rendlis visai kitoks. Jis – dar elementaraus orumo nepraradęs smulkus sukčius, kalėjimą panoręs iškeisti į Psichiatrijos ligoninę, nes manė, kad čia bus lengviau, bei jis, lyginant su kalėjimu, praleis likusį savo laiką prabangoje ir komforte. Jis imasi gaivinti ligonių smegenis, vaikyti šių įsisenėjusią apatiją bei paklusnumą Sindikatui – milžiniškam darniam mechanizmui, ryjančiam jų sąmonę…
Vienas ryškiausių XX amžiaus protų. Vienas skausmingiausių jo užtemimų. Tikra Johno Forbeso Nasho gyvenimo istorija.J.F.Nashas jaunesnysis gimė 1928-aisiais metais - tais pačiais metais, kai garsus vengrų matematikas Johnas fon Noymanas sukūrė esmines vadinamąsias "žaidimų teoremas”. Po dvidešimties metų Nashas iš esmės peržiūrėjo jo teorijas ir sukūrė naujas. Jomis paremti visi nūdienos ekonomikos modeliai. 1958-aisiais žurnalas "Fortune” paskelbė Nashą gabiausiu savo kartos mokslininku. O jau kitąmet jis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Jam šėrė medikamentus, gydė elektrošoku, tačiau nieko nepasiekė. Praėjo trisdešimt metų ir Nashas staiga išgijo, nors gydytojai ir tvirtino, kad šizofrenija nepagydoma. Galiausiai jie nutarė, kad Nasho diagnozė nebuvo teisinga. Bet kas gi įvyko iš tiesų?
Sutuoktinių Benksų pora turi didelę problemą. Jei dar tiksliau, - netgi dvi. Jų vardai - Maiklas ir Džeinė – ir tai yra jų pačių vaikai. Tėvai amžinai užsiėmę savais „neatidėliojamais“ darbais, todėl jų vaikai paliekami vieni du ir iš nuobodulio ar neturėjimo ką veikti, kasdien prikrečia įvairiausių aibių ir šunybių. Bėda dar ir tame, jog nei viena iš reguliariai besikeičiančių samdomų auklių, visiškai nesuvaldo nei situacijos, nei vaikų ir niekaip neranda tinkamo priėjimo prie jaunųjų Benksų palikuonių. Bet kartą prie jų namų slenksčio netikėtai išdygsta nepaprasta, žavi, jauna, apgaulingai griežtomis akimis ledi su dideliu skėčiu rankoje. Jos vardas – Merė Popins ir būtent jai yra lemta radikaliai pakeisti Benksų gyvenimą. Juk jinai ne tik auklė, bet ir tikrų tikriausia burtininkė, galinti kad ir pačią niūriausią dieną paversti švente, kiekvieną nemėgstamą namų ruošos darbą - žaidimu, kiekvieną dieną - nepaprastu nuotykiu
Grinčas – žalias, storas, gauruotas padaras paplokščiu snukiu, plonais pirštais ir grėsmingomis geltonomis akimis. Nenuostabu, kad jis gyveno vienas, atsiskyręs nuo jį nuolat pašiepiančių ir jo prisibijančių miesteliūkščio gyventojų. Kai iki šv. Kalėdų buvo likę 3 dienos, 17 valandų ir 33 minutės, Grinčas galutinai supyko ant triukšmingų kaimynų, besilinksminančių ir belaukiančių šventės bei gausybės dovanėlių... Įniršęs Grinčas nutaria pavogti visas dovanėles. Per naktį Grinčas išsineša visas dovanas, o rytą išgirsta šventinį šurmulį. Supratęs, kad ne dovanos per Kalėdas svarbiausia, Grinčas laužo galvą, kaip jas grąžinti...
Intriguoti ir provokuoti žiūrovus mėgstančio režisieriaus François Ozono rankose net ir savotiška tabu tema – šįkart eutanazija – tampa grakščia istorija. „Noriu, kad padėtum man tai užbaigti”. Tokio šokiruojančio prašymo sulaukia dukra iš aštuoniasdešimtmečio insultą patyrusio tėvo. Įpratęs visada pasiekti savo, Andrė įtikina priblokštą dukrą išpildyti ir šį jo norą. Prancūzų kino meistras išvengia perdėto sentimentalumo ir kviečia leistis į intymią, jautrią ir neretai juokingą šeimos kelionę su paradoksaliai laiminga pabaiga.
Daktaras Luisas atvyksta į mažą miestelį, jis dirba gydytoju. Naujasis šeimos namas stovi tankaus ir didingo miško pakraštyje. Miške yra mažos ir niūrios kapinaitės, kur vietiniai gyventojai laidoja naminius gyvulėlius. Nelaimė ir Luiso šeimoje. Visų numylėtinis katinas Čiorčas papuola po automobilio ratais. Šeima šokiruota ir daktaras Luisas ryžtasi netikėtam žingsniui. Jis palaidoja katiną labai senose apleistose indėnų kapinėse, kurios pagal legendą turi paslaptingų galių prikelti mirusiuosius. Ir štai vieną naktį žuvęs katinas grįžta.
Bobui Erlui Fergiusonui gręsia elektros kėdė už jaunos mergaitės nužudymą. Po nusikaltimo praėjus aštuoneriems metams, jis kreipiasi į teisės profesorių Polą Amstrongą padėti įrodyti, kad jis nekaltas. Vienintelis įmanomas būdas nekaltumui įrodyti – surasti tikrąjį nusikaltėlį. Polui pavyksta pasistūmėti ieškant tikrojo nusikaltėlio, tačiau policijos paramos jis negauna – mažo Floridos miestelio detektyvas įsitikinęs, kad Fergiusonas kaltas ir siekia griežčiausios bausmės.